AŠ IR MES: PRIEŠ SROVĘ AR PASROVIUI?
Ar visuomet įsiklausote į savo nuomonę? O gal elgiatės kaip įprasta jus supančioje aplinkoje? Ar yra tekę paklusti tiesioginiam ar netiesioginiam kitų žmonių spaudimui, nors sąžinės balsas šnabždėjo, kad nusižengiate sau? Ar darbo kolektyve bijote pasirodyti kvailai laikydamiesi savo nuomonės, jei kiti mano priešingai? Prieš darydami sprendimus įvertinate, ką apie tai pagalvos kiti?
Jei esate nuoširdus sau, į daugelį ar visus klausimus atsakysite teigiamai. Ko gero, ne viena moteris yra susidūrusi su tokia abejone: pirkti patogius ir praktiškus batelius ar dailius aukšta pakulne? Neretai žinojimas, kad aukšta pakulnė gresia pėdos deformacija ir didesne sužeidimų rizika, pralaimi norui patikti. Kitas pavyzdys: vyras stengsis įpirkti kuo geresnį automobilį, kuriuo galėtų pabrėžti savo padėtį aplinkinių tarpe ir susitapatinti su „sėkmingais“ žmonėmis. Dauguma paauglių pradeda rūkyti skatinami tokio paties noro pritapti.
Daug dažniau nei manote žmonės elgiasi „kaip visi“ ir asmeninius interesus pamina prieš bendruosius, kartais net patys to nesuvokdami ar nenorėdami. Net jei pabrėžtinai laikotės savo nuomonės ir sakote, kad kitų nuomonė jums nėra svarbi, tai tik parodo, kad konformiškumas jums nesvetimas.
Konformizmas – kas tai?
Konformizmas (iš lot. k. „panašus, atitinkantis“) – tai mąstymo ir elgesio priderinimas prie visuomenėje ar grupėje dominuojančių nuomonių ir elgesio modelių. Pasyviai, o dažnai net nesąmoningai priimama susiklosčiusi tvarka ir vyraujančios nuomonės, neturima asmeninės pozicijos, principingumo, o tik nekritiškai vadovaujamasi daugumos nuostatomis ir vertybėmis. Aplinkos įtaka gali reikštis nepastebimai, o gali ir tiesmukai paspausti. Šis nerašytas reikalavimas, kad kiekvienas individas stengtųsi išlaikyti visos genties, bendruomenės vientisumą, buvo būtina sąlyga žmonijai išlikti, o šiuo metu reikalinga darniam susiklosčiusių struktūrų funkcionavimui. Tačiau dėl komformiškumo sumažėja žmogaus sugebėjimas orientuotis naujose situacijose, elgiamasi ne pagal asmenines vertybes, o pagal daugumos, slopinamas originalumas ir kūrybiškumas, stiprėja nusistatymas prieš bet kokias mažumas (etnines, seksualines).
Anot Ericho Frommo, garsaus humanistinės psichologijos atstovo, daugelis žmonių nė nesuvokia poreikio būti konformistu. Jie guodžiasi iliuzija, kad gyvena pagal savo pačių idėjas ir polinkius, kad yra individualistai, o jų nuomonė – tai jų pačių galvosenos rezultatas, tik taip jau atsitiko, kad tos jų idėjos sutapo su daugumos idėjomis. Konformizmas tampa tarsi priebėga, kurioje žmogus slepiasi nuo savo atskirtumo ir vienišumo, sukeliančių bejėgiškumą, nerimą, kaltę, gėdą. Taigi konformiškumo didžiausias privalumas, kad žmogus, priklausydamas visumai – žmonijai, jaučiasi saugesnis ir taip sukuriama bendrystės ir sutelktumo atmosfera.
Vos gimę jau susiduriame su visuomenėje priimtomis elgesio normomis, taisyklėmis ir, norime to ar ne, turime prie jų taikytis. Rožinis kaspinėlis mergaitei, žydras — berniukui ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Vos ūgtelėję sužinojome, kad nepritapėlius, baltas varnas, vaikų grupelė ar kiemo draugai gali skriausti, atstumti, atsisakyti kartu žaisti. Todėl apie trečius ketvirtus savo gyvenimo metus vaikas jau gerai pažįsta ribas, kurių neperžengdamas galės būti priimtas ir mėgstamas. Didžioji dauguma žmonių taip ir praleidžia visą gyvenimą tose apibrėžtose ir saugiose ribose. Tam, kad žmogus galėtų pasijusti saugus ir užmiršti, kas jam iš tikrųjų gyvenime yra svarbu, padeda pati visuomenės struktūra, o nuo praėjusio šimtmečio ypač prisideda išaugusi žiniasklaidos ir reklamos įtaka.
Juodos avys tarp baltų
Daugeliui žmonių patinka apie save manyti, esą jie nesivadovauja stereotipais, o turi savo nuomonę ir jos laikosi, tačiau pasižiūrėjus atidžiau neretai išvysime tas pačias jau minėtas elgesio normas. Tariamai priešingas konformizmui reiškinys yra antikonformizmas, kai besąlygiškai priešinamasi daugumos nuomonei ir vertybėms. Tokiam žmogui svarbu nebūti kaip visi. Jis nuolat siekia parodyti, kad jam kitų nuomonė nereikšminga, linkęs nuvertinti ir sumenkinti tradicijas, bendrąsias vertybes. Tai ypač būdinga paaugliams, kurie stengdamiesi išsiskirti supanašėja tarpusavyje ir tampa suvaržyti dar griežtesnių nerašytų grupės taisyklių. Ironiška, tačiau prieštaraujantys dėl paties protesto ir aršiai kritikuojantys kitos grupės vertybes ar elgesį į nieką net nesigilindami, patys tampa konformistais. Kad ir kokiam puikiam dalykui pritartumėte (pavyzdžiui, ekologiniam judėjimui, sveikai gyvensenai, dvasiniam mokymui), jei tai daroma neįsigilinus, emocionaliai, žiniasklaidai ar autoritetams paskatinus, taip pat tampa paprasčiausiu prisitaikėliškumu.
Karalius nuogas!
Prisimenate H. K. Anderseno pasaką apie naujus karaliaus drabužius? Vaikas, išdrįsęs sušukti, kad karalius nuogas, nors visi išsijuosę gyrė naujuosius karaliaus drabužius, vadovavosi ne bendruomenės vertybėmis ir nuostatomis, o vidinėmis. Brandi asmenybė (jau ne vien tik asmuo) sugeba laisvai rinktis ir prisiimti atsakomybę už savo poelgius. Jei mano esant reikalinga, gali viešai ar autoritetų akivaizdoje suabejoti nusistovėjusia pozicija. Tačiau nepabijos prisipažinti, jei jam priimtina tai, kas patinka daugumai. Jo nei patrauks, nei atbaidys bestseleriu tapusi knyga, madingas restoranas ar įkyriai reklamuojamos skalbimo priemonės. Šio žmogaus laisvė rinktis nesuvaržyta, jo gyvenimas nėra panašus į tam tikros programos įgyvendinimą, todėl jis sugeba būti su kitais neprarasdamas savęs.
Koks gi yra būdas įveikti atskirtį vienų su kitais ir kartu neprarasti savęs? Tai vienas iš pačių svarbiausių žmogaus gyvenimo klausimų, su kuriuo kiekvienas susiduria, net jei tiesiogiai atsakymo ir neieško. Jau minėtas E. Frommas sako, kad galutinis atsakymas slypi tarpusavio santykiuose, vienybėje su kitu žmogumi per meilę, nes tik meilė duoda vienintelį, žmogų patenkinantį atsakymą į visus būties klausimus. Tačiau ne kiekvienas tarpasmeninis ryšys gali būti vadinamas meile. Brandi meilė yra veikli galia, įveikianti žmones skiriančias sienas ir galinti surišti vienus su kitais, tačiau kartu kiekvienas „meilėje esantis“ išlieka savimi ir išsaugo savo orumą. Brandi meilė – tai paslaptis, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.
Pažink pats save. Įsiklausykite į šį senovės graikų posakį, kuris buvo iškaltas Delfuose, Apolono šventykloje. Ne tik vienas kitam esame iki galo neatskleidžiama paslaptimi, bet ir patys sau. Stenkitės kuo dažniau stebėti save ir įvertinti, kuo vadovaujatės priimdami kasdienius sprendimus. Kodėl įsigijote būtent šiuos batus? Ar iš tiesų todėl, kad patogūs? Gal neatsispyrėte mados vėjams, didelei nuolaidai, maloniai pardavėjai ar iškalbingam draugės žvilgsniui į jūsų senus batus? Pabandykite lygiai taip įvertinti kitus savo pasirinkimus: profesiją, darbovietę, draugus, laisvalaikio užsiėmimą. Kuo dažniau klausdami savęs: „O ką aš pati / pats manau?“, turėtumėte sužinoti daug naujo ir įdomaus apie save.
Ugdyk vidinę tylą. Žmogaus gyvenimas neturėtų būti panašus į tam tikros programos įgyvendinimą. Nuolatinis vis naujų iššūkių kėlimas ir tikslų siekimas dažnai tik trukdo pajusti, kad gyvename. Sugebėjimas nors trumpam atsiriboti nuo problemų ir aplinkinių žmonių spaudimo apsaugo žmogų nuo tapimo automatu, besielgiančiu taip, kaip iš jo tikimasi. Vidinės tylos laikas padeda išmokti skirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio, moko įsiklausyti į savasties balsą ir paklusti jam. Tai leidžia pasiekti pusiausvyrą tarp noro būti tokiam kaip visi, ir kartu išsaugoti individualybę.
Psichologė Aistė Garškaitė
„Natūralioji medicina“, 2011 gegužė, Nr.1