„Depresija: daugiau nei tik bloga nuotaika“

Depresija: daugiau nei tik bloga nuotaika

Žinote, apie kokį sveikatos sutrikimą dažnai tenka išgirsti visokių nejuokingų pajuokavimų ir pasišaipymų? Esu tikra, kad ir jums yra tekę girdėti, kad tokios ligos „iš per gero gyvenimo“, kad anksčiau tokių bėdų žmonės neturėjo, o dabar visi išlepę, kad reik daugiau darbų arba vyrą / moterį susirast, važiuot anūkų augint ir viskas baigsis, kad kitiems dar ne tokių problemų gyvenime yra, bet sugeba „susiimt“. Turbūt jau supratote, kad šis straipsnis apie vieną iš dažniausiai pasitaikančių nuotaikos sutrikimų – depresiją. 

Kuo pasireiškia depresija?

Depresija tai dėl išorinių ir / ar vidinių veiksnių atsiradęs nuotaikos sutrikimas, kuriam būdinga:

  • Liūdna, prislėgta nuotaika, nepaaiškinamas ilgesys, dažnas nepasitenkinimas, irzlumas. 
  • Interesų susiaurėjimas, tai, kas anksčiau teikdavo džiaugsmą, pasitenkinimą, malonumą, dabar tapo neįdomu, o naujų pomėgių ar malonių veiklų neatsirado.
  • Sumažėjęs energingumas, kai net paprastiems, kasdieniams darbams atlikti, stinga jėgų, nors anksčiau tai nekėlė sunkumų. Sunku apsispręsti, priimti sprendimus net ir paprastose situacijose.
  • Kaltės jausmas ir priekaištai sau už praeities poelgius ar pasirinkimus, kurie iš dabarties pozicijos atrodo klaidingi, dažnai pergalvojant turimas patirtis, gailėjimasis dėl prarastų galimybių. 
  • Miego sutrikimai: sunku užmigti, naktį keletą kartų nubundama, ryte anksti nubundama ir sunku vėl užmigti, miegas jautrus, nepailsima.
  • Sunkumai sukaupiant ir išlaikant dėmesį, pavyzdžiui, anksčiau žmogus mėgo skaityti ar klausyti knygas, o dabar vieną pastraipą pabaigęs nebeatsimena, kas buvo jos pradžioje.
  • Apetito pokyčiai: dingsta apetitas, valgoma tik prisiverčiant, pamirštama pavalgyti, todėl krenta svoris arba priešingai, jei depresija su nerimo simptomais: valgoma daug, nejaučiant sotumo jausmo, todėl svoris ima didėti.
  • Žemas savęs vertinimas ir pasitikėjimo savo gebėjimais sumažėjimas net ir tose veiklose, kuriose žmogus anksčiau jautėsi stiprus ir užtikrintas savimi.
  • Pasikartojančios mintys apie gyvenimo prasmės nebuvimą, mirtį, noras, kad viskas „greičiau baigtųsi“, užmigti ir neatsibusti, galimos mintys ir svarstymai apie savižudybę. Neretai net sau neleidžiant apie tai galvoti, bandant stabdyti tokias mintis: „ką aš čia dabar, juk man viskas gerai, kaip bus su vaikais, kitais artimaisiais“.
  • Lytinio potraukio sumažėjimas ar išnykimas, potencijos problemos.
  • Įvairūs somatiniai nusiskundimai: „gumulas gerklėje“, „akmuo skrandyje“, „sunkumas širdį užgulęs“, „rankos / kojos sunkios“.
  • Padidėjęs alkoholio vartojimas, dažniausiai vakarais, kad „nusiraminti ir greičiau užmigti“, dažnesnis rūkymas, kitų narkotinių medžiagų vartojimas. 

 

Kada verta susirūpinti?

Nebūtinai turi varginti visi išvardinti nusiskundimai, tačiau, jei ilgiau nei tris savaites patiriate bent tris iš minėtų, vertėtų rimtai apsvarstyti galimybę pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu – šeimos gydytoju, gydytoju – psichiatru, psichoterapeutu, psichologu. Labai svarbu ilgai nedelsti, nes depresija nepraeis savaime, tam dažniausiai reikalinga derinti psichologinį konsultavimą ir psichoterapiją su medikamentiniu gydymu. Esant lengvam ir vidutinio sunkumo depresijos epizodui, dažnai net nereikia vartoti vaistų. Efektyviai gali padėti psichoterapija, tačiau pas specialistą psichologą, psichoterapeutą teks lankytis ir su savimi dirbti nuosekliai. Vidutiniškai du – tris mėnesius kiekvieną savaitę po vieną valandą. Kartais sakome, kiek laiko užtruko įbristi į depresijos pelkę, tiek užtruks, kad iš jos išeiti. Čia svarbus žmogaus pasitikėjimas specialistu ir tikėjimas savo galimybėmis, kad aš pats savomis kojomis patekau į tokią situaciją, tai, kitiems padedant esu pajėgus iš jos išeiti. Deja, daug laiko užtrunka, kol žmogus pripažįsta, kad susidūrė su sunkumais, kurių pats vienas ar vien tik su šeimos, artimųjų, draugų pagalba negali išspręsti. Daug rečiau, nei prieš 10 ar 15 metų, bet vis dar tenka išgirsti: „Kam man tas psichologas / psichoterapeutas / psichiatras, aš pats sau geriausias daktaras, visi draugai, kai reikia į mane kreipiasi pagalbos, aš pats domiuosi ir daug skaitau, klausau psichologinių knygų, paskaitų, dalyvauju seminaruose.“. Turiu jus nuvilti, pokalbis su draugu ir specialistu nėra tolygūs dalykai. Draugas gali išklausyti, bandyti paguosti, duoti patarimų, tačiau tai bus tik momentinis palengvėjimas. Panašiai, kaip išgerti tabletę nuo skausmo, kai skauda dantį, tačiau vis tiek vieną kartą teks sukaupti drąsą, pasiryžti ir kreiptis į specialistą, kad išsiaiškintų, kokia to skausmo priežastis ir pritaikytų reikiamą gydymą. Apsilankymas pas psichologą, psichoterapeutą dažnai taip pat nėra lengvas ar malonus ir reikės pačiam daug dirbti, ieškoti sprendimų ir būdų, kaip išbristi iš susidariusios situacijos, kaip susigrąžinti pasitenkinimą ir prarastą norą gyventi, ką daryti, kaip elgtis, jei vėl užeis pablogėjimas, teks peržiūrėti turimas vertybes, nuostatas, įsitikinimus, keisti gyvenimo būdą, nustatyti ir eliminuoti priežastis, kurios stiprina ir palaiko depresijos simptomus bei keisti požiūrį į susidariusią situaciją. Paprastai darbo yra daug, nes depresijos atsiradimą dažnai sąlygoja keletas veiksnių: asmenybės ypatumai, gyvenimiškos aplinkybės, kurias priimti žmogui trūksta vidinių ir išorinių resursų, susiformavęs sveikatai nepalankus gyvenimo būdas ir kita. Pavyzdžiui, žinoma, kad fizinis aktyvumas ženkliai pagerina sergančių depresija savijautą, nes depresijos atveju, ypač rytais, vargina vangumas, sunku atsikelti, išsijudinti. Panašiai veiksminga ir šviesos terapija, kuri mūsų krašte dėl ilgai trunkančio tamsaus periodo, taip pat labai taikytina. 

 

Galbūt tai visai ne depresija?

Dar viena priežastis, kodėl verta kreiptis į specialistą, nes jis padės atskirti, ar jums tikrai išsivystė depresija, galbūt tai psichologinė situacinė krizė – sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir reikšmingą jam emociškai gyvenimo situaciją, kuri reikalaują naujų prisitaikymo ir įveikimo būdų, nes turimų nebepakanka, kuri gali trukti 4 – 8 savaites. Ištikus krizei, žmogų taip pat apima didelio psichinio diskomforto būsena, pasireiškia tokie jausmai kaip neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, prislėgta nuotaika, pasimetimas. 

Taip pat galimas atvejis, kad žmogus išgyvena gedėjimo procesą, įvykus netekčiai. Netektis nebūtinai artimo žmogaus, bet gali būti ir dėl kokios nors kūno funkcijos pokyčio, pvz., netekus regos, klausos, įvykus paralyžiui ir panašiai. Gedėjimas neišvengiamai lydimas sunkių jausmų, nes netekus kažko brangaus, svarbaus labai sunku tai priimti, susitaikyti ir tai gali trukti metus ar net ilgiau. Gedėjimo procesas vyksta tam tikrais etapais: 1) neigimas, kai vis tikimasi, kad tai tik blogas sapnas, kad viskas bus taip, kaip buvo; 2) derybos, kai bandoma „tartis“ su Dievu, visata, gyvenimu; 3) pykčio etapas – „Kodėl man taip? Už ką man? Kodėl gyvenimas toks neteisingas?“, tačiau atsakymų tiesiog nėra; 4) liūdesys, kai žmogus dažnai verkia, gali pradėti nebesirūpinti savimi, užsisklęsti, atsiriboti nuo kitų, gali pasireikšti depresijai būdingi simptomai; 5) susitaikymas, kai žmogus vėl tarsi grįžta į gyvenimą, pradeda pastebėti, kad gyvenimas tęsiasi nepaisant netekties ir patirtos kančios, kai įvyksta savotiškas atgimimas dabarčiai. 

Depresija gali pasireikšti kartu su kitais sutrikimais: nerimo sutrikimu, potrauminio streso sutrikimu, obsesiniu – kompulsiniu sutrikimu, panikos atakomis, socialinėmis fobijomis, generalizuotu nerimo sutrikimu ar lydima priklausomybių, atsiradusių dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis. Ypač dažnai depresija pasireiškia kartu su nerimo sutrikimu, kuriam būdinga nuolatinė įtampa ir laukimas, kad nutiks, kažkas negero, nors dažnai žmogus negali konkretizuoti, ko bijo ar dėl ko nerimauja. Taip pat galimos ir panikos atakos – pasikartojantys stipraus nerimo priepuoliai, kurių metu būna staiga užeinantis širdies plakimas, skausmas krūtinėje, smaugimo pojūtis, svaigimo pojūtis ir jausmu, kad aplinka ir kūnas tampa nerealūs, nutolę, dažnai kartu pasireiškia mirties baimė, savitvardos praradimo ar išprotėjimo baimė. Tokiu atveju žmonės visų pirma ieško somatinių (kūniškų) negalavimų priežasčių ir tik po ilgo laiko, atlikę daugybę tyrimų, ima pripažinti, kad tai gali būti sutrikimai, kuriems gydyti reikalinga kompleksinė gydytojo – psichiatro, psichoterapeuto, psichologo pagalba. 

 

Kuo artimieji gali padėti?

Didžiausia pagalba, kai artimieji yra įsiklausantys, atidūs, jautrūs ir neskubantys su patarimais, savomis gyvenimiškomis patirtimis. Tokie pasakymai, kaip: „Susiimk, kiek gali sėdėti vienas iš liūdėti, daryk kažką“, „Kitiems irgi visko gyvenime nutinka, taigi rankas kojas turi, kelkis ir viskas“, „Nueik kur nors prasiblaškysi“, „Galvok pozityviai, juk viskas nėra taip jau blogai“ nėra pagalba. Kenčiantis žmogus pasijunta tik dar labiau atstumtas, kaltas, kad blogai jaučiasi, verčiamas dar labiau užsidaryti savyje, likti vienas su savo sunkiomis mintimis ir jausmais. Taip, būti šalia depresijos varginamo žmogaus yra labai sunku, norisi kažką daryti, kaip nors išjudinti žmogų iš to sąstingio, mirties taško, grąžinti žmogų į gyvenimą. Tačiau didžiausia pagalba yra tiesiog būti šalia, leisti žmogui kalbėti, duodant tiek laiko, kiek jam reikia, kad atsivertų, pabandyti išgirsti, įsiklausyti, ko jam šiuo metu norisi. Klausti: „Kuo aš galėčiau tau padėti?“ ir duoti žmogui laiko išjausti ir tai pasakyti. Iš profesinės patirties žinau, kad dažnai tai būna, atrodo, labai nedideli ir gana nesunkiai išpildomi norai: kad šalia esantis žmogus apsikabintų, kad paglostytų galvą, palaikytų už rankos, išeitų kartu pasivaikščioti, paruoštų ir kartu tyloje išgertų arbatos puodelį. Tai leidžia pajusti, kad esu svarbus kitam žmogui, toks, koks esu, net jei šiame gyvenimo etape jaučiuosi prislėgtas, kenčiantis ir net pats sau nereikalingas. Žinojimas ir pajautimas, kad esu mylima / mylimas, svarbi / svarbus, vertinga / vertingas, turbūt yra nekintantis laiko patikrintas vaistas, kuris, taikant su kitais gydymo būdais, veiksmingai padeda išbristi ir iš depresijos liūno. 

Medicinos psichologė Aistė Garškaitė

“Mūsų žodis”, 2019 Nr.12