KARAS PRIEŠ SAVE PATĮ
„Ką man daryti? Noriu išeiti iš gyvenimo. Viskas atsibodo. Nebepakeliu draskančio vidinio skausmo. Neturiu jėgų gyventi. Jau nebetikiu, kad kas nors pasikeis. Pavargau. Niekas nesupranta, koks manyje pragaras. Bijau, kad neištversiu“, – tai dažnai tenka girdėti psichologui.
Savižudybė –sąmoningas žmogaus pasirinkimas susinaikinti. Tai žmonijos istorijos ištakas siekianti daugiareikšmė ir sudėtinga problema, nulemta daugelio biologinių, psichologinių, socialinių, kultūrinių veiksnių. Vieno atsakymo, kodėl žmonės žudosi, nėra.
Manoma, kad nėra žmogaus, kuris nors kartą gyvenime nebūtų pafantazavęs apie savižudybę. Neigiantys tiesiog nepripažįsta tiesos. Tačiau įprastai šie įsivaizdavimai būna fragmentiški ir atitrūkę nuo realaus noro juos plėtoti, o tuo labiau – įgyvendinti. Tik užklupus sunkioms ir emociškai reikšmingoms situacijoms – psichologinėms krizėms, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ar dėl asmenybės ypatumų, noras užbaigti gyvenimą savižudybe gali sustiprėti. Kiekvienas žmogus sugeba įveikti kasdienius sunkumus, tačiau psichologinės krizės metu vidinių išteklių nepakanka, žmogus nežino, ką jam daryti. Tokia būsena yra laikina, paprastai trunka apie porą mėnesių; šiam laikui būdinga sutrikimas, neviltis, sumažėjęs pasitikėjimas savo galimybėmis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, prislėgta nuotaika. Dažniausiai psichologines krizes sukelia įvairios netektys. Ne tik artimo žmogaus mirtis, bet ir skyrybos, nedarbas, liga, socialinės padėties ar materialinės gerovės pasikeitimas. Žmogus netenka to, kas jam labai svarbu. Daugelis patekusių į sunkią situaciją pagalvoja, kad būtų gerai „greičiau viską užbaigti“ arba „užmigti ir nenubusti, kol viskas kaip nors savaime išsispręs“, tačiau tik nedaugelis įgyvendina šiuos norus sąmoningai pasirinkdami mirtį kaip išeitį.
Kas būdinga?
Amerikiečių mokslininkas E.Shneidmanas aprašė, kas būdinga visoms savižudybėms:
- Savižudybės tikslas – rasti problemos sprendimo būdą. Kai žmogus jaučiasi „užstrigęs“ ir nežino, kaip gyventi, slegia fiziniai skausmai ar dvasinės kančios, jis trokšta visa tai užbaigti. Pati mirtis – tik būdas atimti sau sąmonę, siekis nieko negalvoti ir nejausti. Taip norima atsitraukti, pabėgti nuo sunkių aplinkybių ar būsenų. Taigi savižudybę galime suprasti kaip dvigubą veiksmą: siekiama sustabdyti sąmonės srautą ir pabėgti nuo psichinio skausmo ar nepakeliamos kančios. Kalbantis su žmogumi, ketinančiu nusižudyti, nereikia skubėti raminti, guosti, kad viskas susitvarkys, juo labiau barti, priminti moralines vertybes. Verčiau parodyti, kad jis jums rūpi, yra brangus, pabandyti suprasti, kas sukėlė nepakeliamą kančią ir kaip ją galima būtų sumažinti. Klausimai, kuriuos verta užduoti ir ieškoti atsakymų: „Kas tau kelia skausmą?“ ir „Kuo aš tau galiu padėti?“ Atviras kalbėjimas apie rūpesčius ir vidinius išgyvenimus paprastai padeda žmogui pasirinkti gyvenimą, o ne mirtį.
- Ant gyvenimo – mirties ribos atsidūrusio žmogaus ryškiausi jausmai – neviltis ir bejėgiškumas. Taip pat vienatvė, liūdesys, nereikalingumas, nerimas. Dažna nuostata: „Aš nieko negaliu padaryti ir niekas negali man padėti.“ Savižudybė labai dažnai yra impulsyvus veiksmas, kuris gali būti įvykdytas tik tam tikru momentu. Noras nusižudyti nėra nuolatinis ir vienodai stiprus, jis gali tęstis kelias minutes ar valandas. Tuo metu žmogaus suvokimas susiaurėja, jis nemato pasirinkimo galimybių, susiklosčiusią situaciją vertina vienpusiškai, tarsi žvelgdamas į viską pro tamsius akinius pritemdytame kambaryje. Iš suvokimo lauko išstumiami įsipareigojimai, atsakomybė artimiems žmonėms, dorinės vertybės ir moralinės nuostatos, teigiami ir malonūs gyvenimo patyrimai, ateities perspektyvos. Ketinančio nusižudyti žmogaus suvokimui būdingas labai kategoriškas mąstymas – „viskas arba nieko“. Pavyzdžiui: turi būti, kaip aš noriu, arba man visiškai nieko nereikia ir be to aš negyvensiu.
- Žmogus, ketinantis nusižudyti, visuomet tiesiogiai ar netiesiogiai kam nors apie tai praneša. Užuominų kyla iš prieštaringų išgyvenimų – viena vertus, iš stipraus noro mirti ir taip nutraukti kančią, kita vertus, iš troškimo, vilties, kad kas nors padės, išgelbės. Gali būti užsimenama žodžiu, elgesiu. Verta suklusti, jei žmogus dažnai kalba apie mirtį, gyvenimo prasmę, nebūtį. Įterpia tokius sakinius: „kai manęs nebus“, „vis tiek nėra prasmės“, „visi vienodai baigsim“, „pavargau gyventi“, „greičiau viskas baigtųsi“. Įtarus, kad žmogus turi savižudiškų minčių, galima apie tai paklausti tiesiai: „Ar tu kalbi apie savižudybę?“ Nebijokite drąsiai ir atvirai, tačiau būtinai jautriai ir dėmesingai klausti. Klausimai gali tik paskatinti atvirumą ir sustiprinti ryšį su kitais žmonėmis. Užuominos apie savižudybę būna išreiškiamos ir elgesiu. Pavyzdžiui, tvarkomi nebaigti reikalai, surašomas testamentas, grąžinamos skolos, artimiems žmonėms dovanojami vertingi daiktai, kartais prasitariant: „man jau to nereikės“.
- Manoma, kad bandžiusiems žudytis ir savižudžiams būdingos tam tikros savybės: impulsyvumas, nebrandumas, emocinės pusiausvyros trūkumas, nesugebėjimas ieškoti kompromisų, mąstymo ypatybė „arba – arba“, pasyvumas prisiimant atsakomybę už savo gyvenimą, lankstumo stoka. Polinkis į savižudybę dažnai atsiranda dar vaikystėje, paauglystėje. Didelę įtaką turi šeima, suaugusiųjų gebėjimas brandžiai spręsti sunkumus. Pastebėta, kad kai kuriose šeimose, giminėse yra daugiau savižudybių nei kitose. Tai nereiškia, kad polinkis į savižudybę gali būti paveldimas genetiškai. Greičiau rodo, kad šeimos, giminės nariai, bandę tokiu būdu įveikti sunkumus ir spręsti problemas, savotiškai leidžia ir kitiems lengviau pasirinkti mirtį nei gyvenimą. Tačiau šis prastas giminės scenarijus nebūtinai turi būti kartojamas iš kartos į kartą. Savižudybė visuomet yra sąmoningai priimtas sprendimas ir asmeninis veiksmas. Tai ypač svarbu suvokti žmonėms, kurių artimieji šitaip baigė gyvenimą.
Kaip padėti?
- Kilus nors menkiausiam įtarimui, kad žmogus ketina nusižudyti, svarbu pamėginti su juo pasikalbėti. Atvirai, paprastai, nuoširdžiai, ramiai pabandyti prakalbinti apie tai, kas slegia, sukelia kančią. Jei žmogus atsisako kalbėtis, nebūkite per daug atkaklūs, įkyrūs. Verčiau kartu pasvarstykite, su kuo jis galėtų laisviau ir atviriau pasikalbėti apie savo problemas.
- Savižudiškos kalbos visuomet rimtos, net jei atrodo, kad norima tik pagąsdinti. Visais atvejais žmogus bando pranešti, kad jam sunku spręsti savo problemas, o būdų, kaip kitaip galėtų išsakyti savo vidinius išgyvenimus, neranda.
- Nevenkite mirties ir savižudybės temos. Svarbu išklausyti ir stengtis suprasti be išankstinio nusistatymo, neskubėkite vertinti, moralizuoti, nes nelengva prisipažinti artimiesiems apie nenorą gyventi, vidinę kančią, apie savižudiškas mintis ir ketinimus. Parodykite, kad rūpinatės kitu ir nesate abejingas jo problemoms. Tačiau leiskite suprasti, kad planams užbaigti gyvenimą savižudybe nepritariate, nes yra nemažai kitų būdų psichiniam skausmui sumažinti ir problemoms išspręsti.
- Nebijokite žodžio „savižudybė“ – jis tiksliai įvardija tą veiksmą, apie kurį žmogus mąsto ar ketina atlikti – nužudyti save. Tai geriau nei poetiški apibūdinimai „perėjimas“, „gyvenimo riba“, „anapilis“, „nebūtis“.
- Pokalbio metu svarbu išsiaiškinti, ar žmogus dar tik galvoja apie savižudybę, ar jis jau turi konkretų planą, ar anksčiau yra bandęs žudytis. Nuo to priklausys ir tolimesni veiksmai.
- Turintį savižudiškų minčių žmogų reikėtų kalbinti kreiptis į psichologus. Specialistai padės įvertinti, ar nenoras gyventi gali būti nulemtas susiklosčiusių aplinkybių ir asmens ypatybių, ar tam įtakos turi nuotaikos sutrikimai, pavyzdžiui, depresija. Nemokama psichologinė ir psichiatrinė pagalba teikiama psichikos sveikatos priežiūros centruose. Sužinoti, kur toks centras yra ir kokia priėmimo pas psichologą ar gydytoją-psichiatrą tvarka, galite paskambinę į gydymo įstaigą, kurioje esate prisirašę. Taip pat reikėtų suburti suprantančius ir galinčius pagelbėti artimuosius.
- Jei išsiaiškinate, kad žmogus savižudybę jau suplanavęs, delsti negalima: jam reikalinga skubi profesionalų pagalba, žmogaus nereikėtų palikti vieno. Būtina skubiai kreiptis į psichikos sveikatos centrą, pasisiūlyti jį palydėti. Kritiškesniais atvejais galima tiesiog kviesti greitąją pagalbą.
- Prisiminkite: kiekvienas trokšta, kad gyvenimas turėtų vertę, nori tikėti, kad egzistencija, veikla ir įveiktos kliūtys yra prasmingos ir ateityje atneš naudos ir gėrio. Todėl padėkime vieni kitiems gyventi.
Tai svarbu
- Pasaulyje per metus nusižudo apie milijoną žmonių.
- Kas 40 sek. pasaulyje nusižudo 1 žmogus.
- Kas 3 sek. pasaulyje kas nors bando žudytis.
- Lietuvoje kasmet nusižudo 1200–1600 žmonių.
- Vienai savižudybei tenka 7–10 bandymų žudytis.
- Lietuvoje kasdien nusižudo 3–5 žmonės.
- Kiekviena savižudybė skaudžiai paveikia mažiausiai 6 kitus žmones.
„Natūralioji medicina“, 2010 Gegužė Nr.5
Psichologė Aistė Garškaitė