„Kūrybiškumas ir pojūčiai“

KŪRYBIŠKUMAS IR POJŪČIAI

Kūrybiškumas – tai gebėjimas atrasti kažką nauja. Ši savybė, manoma, būdinga visiems žmonėms. Kūrybiškumas, vidinis pasitenkinimas ir laimė yra labai susiję. Manau, tai gana svari priežastis, skatinanti ugdyti vaikų kūrybiškumą. Mūsų visuomenėje didžiausias dėmesys skiriamas žinioms, o ne jausmams ir pojūčiams. Tačiau vis dažniau kalbama apie holistinį – įvairiapusį asmenybės ugdymą.

Visų pirma vaikas išmoksta pažinti aplinką per pojūčius, sugebėjimą liesti, ragauti, uostyti, stebėti, klausyti. Kartais pridedamas ir „šeštasis pojūtis“ intuicija – tai veikiau kūne, o ne mintyse slypintis žinojimas, kuris padeda atrasti ryšį su vidiniu išminties šaltiniu.

Šios užduotys padės ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems patirti naujų įspūdžių.

Lytėjimas

Mūsų vakarietiškos kultūros tradicija susiaurino per lytėjimą gaunamus potyrius. Visa mūsų oda yra jautri prisilietimams, todėl kai šilta, kūdikiai ir maži vaikai labiausiai mėgsta būti nuogi. Augant šis sugebėjimas ir poreikis patirti aplinką lytėjimu nesumažėja, tačiau dėl visuomenėje priimtų taisyklių gerokai nuvertinamas. Labai gerai, jei tėveliai išmano masažo atlikimo pagrindus ir patys masažuoja savo vaikus.

Aptarkite su vaiku mums įprastoje kultūrinėje aplinkoje priimtinus vienas kito lietimo būdus, pavyzdžiui, rankos paspaudimą, apsikabinimą susitikus, masažo galimybes. Pasikalbėkite, kas yra malonu, o kas – ne.
Pasiūlykite vaikams užsirišti akis ir pabandyti atlikti įprastus darbus: nusiplauti rankas, pavalgyti, pereiti per kambarį, apsirengti. Šią užduotį atlikite ir būdami gamtoje. Svarbu perspėti vaiką, kad jis neskubėtų, judėtų ramiai, įsiklausydamas į kūną. Suaugęs žmogus gali pats vesti vaiką siūlydamas jam paliesti vieną ar kitą daiktą.
Sudėkite į krepšį įvairių skirtingų tekstūrų audinių, lapų, kankorėžių, glotnaus stiklo, medžio gabalėlių, akmenukų, sagų, smulkių žaislų ir duokite vaikams nežiūrint juos liesti ir bandyti atpažinti. Tegu vaikas pajunta daiktų temperatūrą, paviršių, svorį, dydį. Paklauskite, į ką šis liečiamas daiktas galėtų būti panašus, ką jis primena.
Surašykite visus žinomus žodžius, kuriais nusakomas lietimo potyris ir pabandykite juos išreikšti kūno judesiais. Kiti vaikai gali bandyti atspėti tą ypatybę. Štai keletas žodžių: šiltas, šaltas, karštas, vėsus, glotnus, gruoblėtas, šiurkštus, slidus, minkštas, kietas, lipnus, dygliuotas, akytas, purus.

Skonis

Augantis vaikas „išragauja“, ko gero, visus jo aplinkoje esančius daiktus. Norėdami apsaugoti ir išauklėti vaiką, tėveliai neretai iš jo atima ir malonumą, patiriamą skanaujant. Yra skiriami pagrindiniai skonio jutimai: saldumas, kartumas, rūgštumas, sūrumas. Pagal indų medicinos ajurvedos tradiciją dar skiriamas aštrus ir aitrus (gaižus, sutraukiantis).

Ragaukite skirtingus produktus ir kalbėkite apie skonius. Aptarkite, kas ką mėgsta, ko – ne ir kodėl.
Skanaukite įvairaus maisto, bandydami pajusti kuo daugiau jo ypatybių. Liežuvis, lūpos, skruostai gali atskirti skirtingas savybes: kieta, minkšta, gumbuota, šiurkštu, šalta, karšta.
Pabandykite atskirti, kuria liežuvio dalimi jaučiame skirtingus skonius. Yra žinoma, kad kartaus skonio receptoriai yra arčiau liežuvio šaknies, rūgštaus – ties pagrindu, sūraus – liežuvio šonuose, saldaus – netoli galiuko.

Kvapas

Žinoma, kad žmogus gali skirti apie du tūkstančius kvapų, o lavindamasis netgi dvigubai daugiau. Tačiau tai, ko gero, mažiausiai lavinamas gebėjimas.

Vaikščiodami su vaiku po namus ar lauką kreipkite dėmesį į kvapus. Svarbu neskubėti kvapo priskirti „blogam“, nemaloniam. Pasvarstykite, kodėl vienas kvapas nepatinka, o kitas traukia, vilioja.
Galite į vienodus indelius sudėti kvepiančių daiktų ar medžiagų pavyzdžių ir leisti vaikams nežiūrint bandyti atpažinti, kieno tas kvapas. Tai gali būti pavyzdžiai įvairių prieskonių, vaistinių žolelių, džiovintų vaisių, skirtingos rūšies medienos, žemės, drėgno smėlio, šokolado.
Pamėginkite išvardinti bent dešimt dalykų, kurie neturi kvapo.

Klausymasis

Esame įpratę girdėti tai, ką norime, ir neįsileidžiame to, ko nenorime. Vaikai tai daro atvirai – užsidengia rankomis ausis, o suaugusieji pakeičia pokalbio temą arba net prasmę, to, ką išgirdo. Todėl priešingai nei girdėjimas, sugebėjimas klausytis yra veikiau psichologinis įgūdis, o ne fiziologinis reiškinys.

Pasiūlykite vaikui pabūti tyloje vieną ar dvi minutes. Pasėdėkite ramiai užmerkę akis ir klausykite. Tegu garsai patys ateina pas jus. Stebėkite, kaip jaučiatės klausydami skirtingų garsų, sklindančių iš aplinkos. Po to aptarkite, ką jautėte.
Klausykite skirtingų stilių muzikos įrašų. Skatinkite vaiką pajusti, atskirti ir įvardinti, kokias emocijas jis patiria skambant muzikai. Pasiūlykite vaikui nupiešti prisiminimus, vaizdinius, jausmus, kilusius klausant muzikos.
Vaikui už nugaros sukurkite garsą kokiomis nors priemonėmis, pavyzdžiui, vandens lašėjimas, barbenimas pirštais ar rašikliu, atidaromų ir uždaromų durų garsas, ir leiskite jam atspėti, kas tai buvo.
Iš namuose esančių indų sukurkite „namų orkestrą“. Tam tiks visi skambantys indai. Kad garsas nebūtų per daug stiprus, naudokite medines lazdeles. Taip pat galite į keletą stiklinių indų pripilti skirtingą kiekį vandens ir mušdami šaukšteliu išgauti paprastas melodijas.
Mėgstamas vaikų žaidimas bendrauti „nesuprantama kalba“. Nevartokite žodžių, tik garsus ir pažiūrėkite, ar pavyksta išreikšti tai, kas norima, ar galima susikalbėti.

Regėjimas

Maži vaikai nebijo žiūrėti. Jei įdomu, jie stebi, tyrinėja, apžiūrinėja, mato ir nesirūpina, kad „spoksoti yra nemandagu“. Augdami prarandame įgūdį stebėti ir labiau rūpinamės, „ką kiti pamanys“. Todėl sugebėjimas matyti aplinką ir kitus žmones yra būtinas pozityviam santykiui su pasauliu ir su savimi sukurti.

Apsidairykite kartu su vaiku jums įprastoje aplinkoje, namuose, kieme. Įsivaizduokite, jog viską matote pirmą kartą. Pasikalbėkite, ką pavyko pamatyti naujai, kokius atradimus pastebėjote.
Žiūrėdami televizorių išjunkite garsą ir pabandykite iš rodomų žmonių kūno kalbos – veido ir kūno išraiškų – suprasti, koks jų būdas, kaip jaučiasi.
Keletą minučių stebėkite kokį nors gamtos reiškinį, augalą ar meno kūrinį. Pajuskite panašią į meditacinę būseną, leiskite sau pabūti su stebimu objektu, susilieti su juo. Galima turėti šalia popieriaus lapą, pieštukų ir pasiūlyti vaikui nupiešti tai, ką jis mato.
Tris minutes įdėmiai stebėkite kokį nors daiktą. Po to nupieškite savo jausmus, vaizdinius ar prisiminimus pasitelkdami tik spalvas, linijas, formas, o ne konkrečius vaizdus.
Su vyresniais vaikais pažaiskite tokį žaidimą. Susėskite po du vienas priešais kitą ir apie vieną minutę žiūrėkite vienas kitam į akis. Paskui būtinai pasikalbėkite, kaip jautėtės, kodėl buvo sunku ar lengva žiūrėti į akis, kas trikdė. Palyginkite abiejų žmonių patyrimą.
Aptarkite, kaip vertinate skirtingus žmones, kokius juos matote. Kaip žiūrite į šeimos narius ir į sutinkamus gatvėje?
Žiūrėkite į daiktus iš neįprastų pozicijų, pavyzdžiui, per stiklą, celofaną, stebėdami atvaizdą veidrodyje, iš arti, toli, apverstus.

Intuicija

Dėl šio gebėjimo yra nemažai ginčijamasi, nes jį sunkiausia apibrėžti. Intuicija susijusi su kitais kūno pojūčiais, su vaizduote ir visada išlieka kažkuo už to, kas aiškiai žinoma. Intuiciją lavina pratimai, kuriems reikalinga fantazija ir vaizduotė.

Pasiūlykite žaidimą, kai kiekvienas įsivaizduoja savo šeimos narius simboliais, pavyzdžiui, jei mama būtų gėlė, kokia gėlė būtų? Jei tėtis būtų paukštis, koks paukštis galėtų būti?
Kartu su vaiku kurkite pasakas, pasikeisdami po kelis sakinius. Siužetą stenkitės pakreipti tokia linkme: vaikas ant aukšto kalno arba paslaptingoje pilyje susitinka seną išminčių, kuriam užduoda ypač rūpimą klausimą. Svarbu, kad vaikas pats ištartų jam skirtus išminčiaus žodžius.

„Natūralioji medicina“, 2010 Kovas Nr.3

Psichologė Aistė Garškaitė