MENŲ TERAPIJOS
Menų terapija – psichologinės pagalbos būdai, sukurti pasitelkiant meną ir psichologiją. Tai dailės (meno) terapija, muzikos terapija, garso terapija, šokio terapija, judesio terapija, smėlio terapija, lėlių terapija, psichodramos terapija, simbolio drama, poetikos terapija, biblioterapija, terapija per saviraišką, metaforų terapija, pasakų terapija ir dar daugelis kitų mažiau žinomų. Iš graikų kalbos kilusio žodžio „terapija“ reikšmė yra platesnė nei vien tik gydymas, − tai ir slaugymas, globa, rūpestis.
Klaidinga manyti, kad psichoterapija, taip pat ir menų terapija yra skirtos tik psichinių sutrikimų varginamiems žmonėms, − tinka kiekvienam sielą (pagal senovės graikų kalbos žodį „psyche“) turinčiam žmogui. Kol žmogus gyvas, jis nuolat bendrauja, užmezga ir palaiko pastovius ryšius ne tik su išorine realybe, bet ir bendrauja su pačiu savimi. Jis suvokia save ir pasaulį, mąsto, jaučia, nori, siekia, atsimena, įsivaizduoja. Taigi neišvengiamai išgyvena vidinius konfliktus, kai tarpusavyje kovoja viena kitai prieštaraujančios mintys ir jausmai.
Menų terapija pasitelkiama siekiant geriau save pažinti, neįsisąmonintiems vidiniams prieštaravimams atskleisti, užslopintiems jausmams ir elgesio motyvams suvokti, skaudiems praeities patyrimams naujai įprasminti, norus ir asmenines galimybes darniai sujungti. Menas, kaip žmogaus kūrybiškumo ir saviraiškos priemonė, padeda švelniai sugriauti sienas, ribojančias žmogų jo viduje ir santykiuose su kitais, − kitais psichoterapiniais metodais šis tikslas ne visada lengvai pasiekiamas. Menų terapijos užsiėmimams vadovauja psichologas, gydytojas arba papildomą psichologinį pasiruošimą turintis meno krypties atstovas. Jei menų terapija taikoma siekiant geriau save pažinti ar savo kūrybiškumui atskleisti, nėra labai svarbu, ar specialistas turi pakankamą psichologinį pasiruošimą, tačiau dirbant su žmonėmis, turinčiais psichologinių ar psichinių problemų, psichologo kompetencija, leidžianti analizuoti psichikos procesus, asmenybės ypatumus ir nustatyti psichopatologiją, yra būtina.
Kiekvienos meno terapijos atveju yra svarbūs trys veiksniai: klientas / pacientas / dalyvis, pasirinkto meno raiškos priemonės ir specialistas / terapeutas / vedėjas. Užsiėmimų metu, kurie dažniausiai vyksta nedidelėse grupėse, nors gali būti dirbama ir individualiai, svarbiausia ne sukurti meno darbą, o saviraiška ir terapijos metu kilę jausmai, mintys, vaizdiniai, asociacijos ir jų analizė. Kūryba tampa terapiniu procesu, jei padeda atskleisti kuriančio žmogaus vidinius išgyvenimus ir konfliktus, paslėptus jausmus ir elgesio motyvus, teigiamų pokyčių galimybes bei leidžia pačiam žmogui tai suvokti ir keisti save pageidaujama kryptimi. Piešiant, šokant, grojant, vaidinant į sąmonę iškyla užslėpti prisiminimai, suintensyvėja emocijos, kurias neretai būna sunku priimti. Terapeutas ir kiti grupės nariai (jei užsiėmimai vyksta grupėje) gali padėti ieškant naujų atsivėrusios patirties įprasminimo būdų.
Apžvelkime populiariausias menų terapijos kryptis.
Dailės (meno) terapija
Dailės terapijos (dažna vadinama tiesiog meno terapija) metu dažniausiai piešiama ir tapoma, rečiau pasitelkiama lipdyba, koliažas. Ši kryptis viena iš populiariausių tarp menų terapijų. Meno (dailės) terapijos pradžia siejama su britų dailininku Adrianu Hillu, kuris apie 1938 metus buvo priverstas daug laiko praleisti sanatorijoje gydydamasis tuberkuliozę. Turėdamas laisvo laiko ėmė piešti ir pats pastebėjo, kad jo savijauta tampa geresnė. Tuo sudomino ir kitus ligonius, kurie mielai prisijungė prie naujos veiklos. Taip A. Hillas netikėtai tapo pirmuoju, meną pritaikiusiu terapijoje.
Terapija nuo įprastos saviraiškos skiriasi tuo, jog užsiėmimo metu yra ne tik piešiama, tapoma, lipdoma vadovo pasiūlyta tema, bet ir aptariami patirti išgyvenimai, kilę jausmai, mintys. Kūrinėlio meninė vertė nėra svarbi, reikšmingiau yra „nauja žinia“ apie save ir santykius su kitais žmonėmis bei teigiami asmens pokyčiai, padedantys darniai gyventi.
Išbandykite
Paimkite baltą popieriaus lapą, dažų – spalvotų pieštukų, kreidelių, guašo… Tiks viskas, ką turite. Baltas popieriaus lapas tuščias, jis tarsi laukia, kad jame pavaizduotumėte savo vidinį pasaulį. Tik nesakykite: „Aš nemoku piešti“, nes to negali būti. Tereikia prisiminti, kad vaikas iki tam tikro amžiaus net negalvoja, ar jis moka, ar sugeba. Jį džiugina pats procesas ir naujumo nuotykis, todėl leiskite sau grįžti į tą gyvenimo laikotarpį, kai dar mokėjote piešti. Mano siūloma tema jūsų piešiniui – „Kaip aš šiandien jaučiuosi“. Nesiryžtate pradėti? Tiesiog paimkite pirmą pasitaikiusį pieštuką ar patikusią spalvą ir leiskite rankai piešti – ranka žino, kaip tai daryti.
Piešiniui skirkite pakankamai laiko, apie 30 min., tada padėkite jį toliau nuo savęs, tačiau taip, kad matytumėte. Žiūrėkite, tačiau nevertinkite. Dabar paimkite kitą popieriaus lapą ir jame aprašykite, kokie jausmai ir mintys kilo piešiant, žiūrint į piešinį. Ką apie jus sako piešinys? Kokią žinią jums perduoda? Jei piešinyje pavaizduotas pasaulis taptų tikrove, ar norėtumėte jame gyventi? Kodėl?
Muzikos terapija
Gydomuoju muzikos poveikiu žmonija naudojasi nuo neatmenamų laikų, tačiau muzika psichoterapijos priemone tapo tik prieš 60–70 metų. Muzikos terapija skirstoma į pasyvią – kai klausomasi jau sukurto kūrinio ir per tai siekiama norimo efekto, pavyzdžiui, atsipalaidavimo, įtampos sumažinimo, energijos pakilimo, ir aktyvią – kai grojama įvairiais instrumentais, klausomasi muzikos, dainuojama, šokama, plojama, atliekami perkusijos žaidimai.
Žinoma, kad žmogus girdi ne tik ausimis, bet ir visas kūnas priima garsų virpesius, todėl muzikos terapija sėkmingai taikoma ir klausos sutrikimų turintiems žmonėms. Ypač patariama specialiai parinktos muzikos klausyti nėštumo metu. Tai puiki bendravimo priemonė su dar negimusiu vaikeliu ir džiaugsmingas jo laukimas, stiprinantis besilaukiančios moters atsparumą stresinėms situacijoms, mažinantis vidinę įtampą bei nuovargį.
Išbandykite
Klausykitės muzikos tikslingai, ne vien tik kaip fono ar atsvaros triukšmingai aplinkai arba norėdami užmiršti tai, kas nemalonu. Yra žinoma, kad gamtos garsai ir klasikinė muzika turi geriausią vidinius procesus harmonizuojantį poveikį. Ne kartą aprašytas gydantis V.A. Mocarto kūrinių poveikis. Lėta baroko muzika (J. S. Bacho, F. G. Hendelio) nuramina, suteikia saugumo jausmą. Romantinė (F. Šopeno, P. Čaikovskio, F. Šuberto) muzika skatina sugebėjimą įsijausti, sužadina malonius prisiminimus, pakylėja emociškai. Religinės giesmės suteikia ramybės būseną, skatina įžvalgas, padeda įveikti skausmą.
Nebūtina klausytis klasikos, ypač jei manote, kad jos nemėgstate. Rinkitės tuos kūrinius, kurie jums artimi. Klausydami muzikos ir stebėdami, kaip keičiasi jūsų mintys, emocijos, kūno pojūčiai, galėsite susidaryti savo muzikos kūrinių „vaistinėlę“.
Psichodrama
Psichodramos pradžia siejama su psichiatru Jacobu Levy Moreno. Šis eruditas Vienoje buvo įkūręs „spontaniškąjį teatrą“, kurio sumanymas jam kilo stebint parke žaidžiančius vaikus. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, turėtų išsaugoti šį natūralų gebėjimą žaisti ir vaidinti. Atlikdamas įvairius vaidmenis, žmogus gali eksperimentuoti su tikroviškomis ir netikroviškomis situacijomis, kūrybiškai spręsti savo problemas ir suvokti vidinius konfliktus. Psichodramoje žmogus tampa savo problemų „herojumi“. Jis laisvai reiškia jausmus, atkurdamas problemines situacijas, o kiti grupės dalyviai, atlikdami papildomus vaidmenis, padeda jam geriau įsijausti ir kartu tarsi pamatyti save iš šalies. Kiti grupės nariai stebėdami ir dalyvaudami improvizuotuose minispektakliuose taip pat gali atpažinti savo pačių sunkumus ir mokytis juos įveikti. Terapeuto tikslas yra užduoti klausimus, kurie tam tikra linkme pakreiptų visą veiksmo eigą, padėti susitvarkyti su stipriomis emocijomis, įsisąmoninti naują patyrimą.
Išbandykite
Atsidūrus konfliktinėje situacijoje yra vertinga pasistengti suprasti priešingas puses. Pritaikykite problemos sprendimo būdą, kuris puikiais žinomas vaikams, tačiau tinka ir suaugusiesiems – žaisdami suvaidinkite jus slegiančia situaciją. Pavyzdžiui, susibarėte su paaugle dukra, nes ji negrįžo laiku namo. Paimkite keletą žaislų, skirtingų indų ar tiesiog pieštukų. Tegul vienas iš jų būsite jūs, kitas – jūsų dukra. Nekreipkite dėmesio, jei suaugusio žmogaus protas sakys, kad užsiimate niekais. Tegu, jūs irgi turite teisę kartais elgtis vaikiškai. Dabar suvaidinkite buvusį pokalbį, kalbėkite pakaitomis tai už save, tai už dukrą, tačiau atkartoję buvusią situaciją nesustokite, o tęskite toliau leisdami laisvai reikštis savo fantazijoms. Galbūt čia atsiras dar vienas ar keletas veikėjų – vyras, kaimynai, draugė. Vystykite siužetą, kurkite dialogus ir kartu atidžiai stebėkite savo emocijas. Netrukus pastebėsite, kad jūsų emocinė būsena pasikeitė ir esamą situaciją vertinate kitaip.
Šokio ir judesio terapija
Ši terapija išpopuliarėjo praėjusio šimtmečio 3–5 dešimtmečiais. Austrų mokslininkas Vilhelmas Reichas pastebėjo, kad emocijos turi fizinius atitikmenis, tai yra psichologinės būsenos atsispindi kūne tam tikrose pastoviose vietose ir sudaro savotišką šarvą. „Šarvas“ – tai pastoviai įtemptų raumenų paveikslas, kuris būdingas tam žmogui ir yra tarsi jo asmenybės atspindys. Šarvas neretai atitoliną žmogų nuo jo paties emocijų: jis nebesupranta, ką išgyvena, nesuvokia to, ką jaučia.
Šokio ir judesio terapijos metu terapeutas pasiūlo atitinkamai parinktas technikas, pratimus, o žmogus, atlikdamas judesius, pats iš naujo susipažįsta su savo kūnu. Terapijoje pasitelkiama visa, kas būdinga šokio menui: figūros, ritmas, raumenų įtampa, atpalaidavimas, kvėpavimas. Derinami kvėpavimo pratimai, improvizacinis ir spontaniškas šokis, autentiški judesiai. Gali būti naudojama meditacija, tempimo pratimai, kūno tyrimas, padedantis atrasti kūno raumenų įtampas. Klientas dalyvauja kūrybiniame procese, kuris išplečia jo emocinius, pažintinius, socialinius ir fizinius sugebėjimus. Užsiėmimai baigiami atpalaiduojamaisiais pratimais bei aptarimu, kurio metu grupės nariai dalijasi patirtais pojūčiais, analizuoja savo reakcijas.
Išbandykite
Laisvai eidamas atkreipkite dėmesį į savo eiseną. Nekeisdami judėjimo tempo ir ritmo, dėmesį nukreipkite į kojų pėdas. Kaip dabar jaučiatės? Kaip pasikeitė jūsų eisena? Po kurio laiko dėmesį perkelkite į kitą tašką – klubus, pilvo sritį, pečius, galvą. Atkreipkite dėmesį, kaip keičiasi kūno pojūčiai ir emocijos, kai judėjimas stebimas skirtingose kūno vietose.
Stebėdami save ir kitus pamatysite, kad pavargęs žmogus eina stengdamasis atlikti minimalius judesius, kad eikvotų kuo mažiau energijos. Liūdno, prislėgto žmogaus pečiai ir galva nuleisti, nugara pakumpusi. O kaip vaikšto patenkintas ir džiaugsmingas žmogus? Pamėgdžiokite jo eiseną. Kaip pasikeitė jūsų kūno poza?
Dar vienas patarimas: kai tik turite galimybę, klausydami patinkančios muzikos ar prisiminę kokią melodiją atlikite bent keletą laisvų šokio judesių ir savijauta iškart pagerės.
„Natūralioji medicina“, 2010Lapkritis Nr.11
Psichologė Aistė Garškaitė