(NE)VARŽANČIOS BAIMĖS
Baimė – viena iš natūralių įgimtų reakcijų į tai, kas pavojinga, nežinoma, nepažįstama. Ji – neatsiejama mūsų būties dalis, būtina žmonių išlikimui. Baimės apsaugo nuo realaus pavojaus sveikatai ar gyvybei. Nepriklausomai nuo to, kiek išsivysčiusi civilizacija ar atskira asmenybė, mūsų pojūčiai ir jausmai mažai keičiasi.
Nerasime žmogaus, kuris nebūtų patyręs baimės. Jei žmogus sakosi nežinąs, kas yra baimė, tai veikiausiai saviapgaulė. Mūsų kultūroje įprasta slopinti ir ignoruoti patiriamus jausmus, kuriuos sukelia neapibrėžtumas, kylantis iš pačios mūsų egzistencijos.
Sveikas žmogus, prisilietęs prie įkaitusio lygintuvo, pajus karštį, o paėmęs gniūžtę sniego – šaltį, taip pat ir užgautas ar įskaudintas pajus pyktį, susierzinimą, nuoskaudą, o pavojaus metu – baimę. Daugelio baimių kilmė apima ne tik asmeninį žmogaus patyrimą, bet ir žmonijos istoriją. Mirties, vienatvės, ligos, tamsos, aštrių daiktų, alkio baimės turi savo atitikmenis šiuolaikinėje aplinkoje. Pavyzdžiui, važiavimo automobiliu ar skridimo lėktuvu baimė atitinka sužeidimo ir mirties baimes, o baimė netekti darbo kyla iš nesąmoningai išgyvenamos bado grėsmės. Tačiau ne viskas, kas nauja, nepatirta, kelia realią grėsmę.
Kas yra nerimas ir baimė?
Mūsų pasaulio pažinimas prasideda gimstant ir tęsiasi visą gyvenimą, todėl ir kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo brandos iššūkius. Kiekvienas pokytis, paties pasirinktas ar pasikeitusių aplinkybių paskatintas, sukelia tam tikrą vidinę įtampą, abejones, ar pasiseks, ar užteks tam jėgų ir sugebėjimų. Todėl nerimas visuomet yra nukreiptas į kažką, kas gali įvykti (nors nebūtinai tai ir įvyks) ir yra neatsiejamas naujumo palydovas. Baimė yra atsakas, atsidūrus situacijoje, kuri panaši į anksčiau buvusį traumuojantį patyrimą. Priešingai nei nerimo atveju, bijomasi kažko, kas yra konkretu, nors kartais ir gana neįprasta, pavyzdžiui, paukščių plunksnų.
Vien pagalvojus, kad teks susidurti su nerimą keliančia situacija, kyla nerimastingas laukimas, pasireiškiantis vidine įtampa, nuolatiniu nervingumu, dėmesio sutelkimu į gąsdinančią situaciją, miego ritmo, apetito pakitimais. Kai žmogus nesugeba suvaldyti savo nerimo, šis gali peraugti į panikos priepuolius – pasikartojančius gilaus nerimo epizodus. Panikos priepuoliai pasireiškia somatinėmis reakcijomis – greitesniu širdies plakimu, gausesniu prakaitavimu, oro trūkumu, raumenų įtampa, galvos svaigimu ir kontrolės praradimo, išprotėjimo, mirties baime. Nors žmogus išgyvena stiprias emocijas, tačiau gyvybei tai nėra pavojinga.
Taip pat ir fobinis nerimas, kai žmogus jaučia konkrečią baimę, didesnės grėsmės nesukelia, tačiau riboja jo pasirinkimų ir veiklos laisvę. Dažniausiai pasitaikančios baimės yra agorafobija – atvirų erdvių baimė, kai bijoma išeiti iš namų, eiti į parduotuvę, būti minioje ar viešoje vietoje, keliauti vienam traukiniu, autobusu ar lėktuvu, bei socialinės fobijos – baimė bendrauti, įsitikinimas, kad kiti žmonės įdėmiai stebi, vertina.
Baisiau už baimę…
Francis Baconas, anglų filosofas, istorikas ir visuomenės veikėjas, yra taikliai pasakęs, kad nėra nieko baisiau už pačią baimę. Todėl susidūrę su kažkuo, kas sukėlė baimę, visi naudojamės vienu iš dviejų būdų „pulti arba bėgti“. Būdai, kaip užpulti priešą ar nuo jo pabėgti, tikrai nestokoja įvairovės. Pavyzdžiui, pabėgti galima į savo vidinį pasaulį staiga sustingstant, pasimetant ir atsisakant įsitraukti į vyksmą, galima pasitelkti alkoholį, narkotikus, įvairius vaistus, galima užsidaryti pačiam nuo savęs ir neleisti jausti to, ką jaučiame.
Nerimo ir daugelio baimių atvejais būdinga tokia minčių ir įsitikinimų seka: žmogus suranda savo praeityje arba kitų žmonių istorijose nepalankių arba grėsmingų įvykių pavyzdžių, juos perima kaip subjektyvią tiesą apie „gyvenimo dėsnius“ ir perkelia kaip tikimybę apie savo ateitį. Taip žmogus, kuriam kažkada įkando šuo, gali imi bijoti visų šunų. Arba darbuotojas, sulaukęs netikėtos savo vadovo kritikos, ima baimintis užeiti į viršininko kabinetą. Bijomasi ir tokių dalykų, apie kuriuos žmogus yra tik girdėjęs iš kitų žmonių pasakojimų arba jie yra išgalvoti. Ko gero, ne vienam yra tekę pajusti šiurpulį, įsijautus į siaubo filmo siužetą. Beje, siaubo trileriai gali padėti netiesiogiai sumažinti konkrečias žmogaus baimes jas išgyvenant ir perkeliant į tikrovę, egzistuojančią vaizduotėje.
Pagalba sau
Nors visiškai išvengti nerimo ir baimės neįmanoma, tačiau ją galima sumažinti – svarbu, kad tai netrukdytų gyventi. Išbandykite keletą pratimų.
Vizualizacija
Pratimui skirkite 10–15 minučių. Visų pirma, įsitaisykite patogiai, užmerkite akis, leiskite nurimti kvėpavimui. Įsivaizduokite savo baimę lyg matytumėte ją televizoriaus ekrane, esančiame tiesiai priešais jus. Skirkite apie minutę savo baimės stebėjimui stengdamiesi „įjungti“ savo pojūčius: regą, klausą, jutimą. Prisiminkite keletą situacijų, kai ši jūsų baimė keisdavosi, sustiprėdavo arba susilpnėdavo. Sąmoningai valdykite baimės jausmo ir vaizdinių intensyvumą, kad jis būtų pakankamai stiprus, tačiau pakeliamas. Dabar paklauskite savęs, ką jūs galite padaryti, kad išsivaduotumėte iš šitos baimės. Pasitelkite loginį mąstymą ir savo kūrybiškumą. Tai gali būti netikėtas, tik jums veiksmingas sprendimas. Vidiniu žvilgsniu jūs vis dar stebite savo baimę televizoriaus ekrane, todėl atsakymą galite tiesiog pamatyti arba išgirsti. Jei pavyks, pajusite, kaip atslūgsta įtampa ir baimė sumažėja. Pratimą baikite kokiu nors įsivaizduotu būdu sunaikindami savo baimę, pavyzdžiui, ją gali nupūsti vėjas, ji gali būti susprogdinta, užkasta į žemę. Tokius baimės mažinimo pratimus ypač mėgsta vaikai. Galima pasiūlyti vaikui įsivaizduoti svetimą planetą, kur daug pabaisų, o jis pats – stiprus karys, jas nugalintis.
Pratimą baikite keletą kartų giliau įkvėpdami ir iškvėpdami. Naudinga užsirašyti kilusius vaizdinius ir pojūčius.
Sisteminis nujautrinimas
Tai pastangos kuo labiau priartėti prie baimę keliančio objekto. Tarkime, bijote vorų. Tuomet pirmiausia susiraskite kuo daugiau nuotraukų su vorais. Ir kasdien du tris kartus per dieną po keletą minučių jas žiūrėkite. Iš pradžių vien vaizdas nuotraukoje gali kelti nerimą ir nemalonius pojūčius. „Susidraugaukite“ su šiais vaizdais nuolat sau primindami, kad jie jums nekelia jokios grėsmės. Ilgiau stebint yra apsiprantama ir nuotrauka nebesukelia įtampos ar pasibjaurėjimo. Tada susiraskite nuotraukas, kuriose būtų žmonės ir jūsų taip nemėgstami vorai. Vėl pamažu pratinkitės prie šių vaizdų. Jei baimė labai stipri, gali prireikti ir visos savaitės. Kitas žingsnis – stebėti vorus. Tai galite padaryti zooprekių parduotuvėje ar apsilankę zoologijos muziejaus voragyvių ekspozicijose. Kartokite šį veiksmą tiek kartų, kiek reikės, kad vaizdas nebebaugintų. Tuomet jau ramiai galite stebėti vorą, kai jį kur nors pamatote atsitiktinai. Jei šio metodo poveikis po kurio laiko išblėsta, skirkite laiko kai kurioms užduotims pakartoti, kol baimė vėl sumažės.
Paradoksalus ketinimas
Šis metodas grindžiamas požiūriu, kad baimė sukelia tai, ko bijomasi. ir kad hiperintencija – perdėtas ketinimas – padaro neįmanoma tai, ko norima. Tokiam baimės „apvertimui“, – pradedama siekti to, ko bijomasi, būtinas žmogaus sugebėjimas su humoru pažvelgti į save iš šalies. Pavyzdžiui, sutrikus miegui ir kamuojant nemigos baimei jūs pradedate nerimauti, kad šį vakarą jums ir vėl nepavyks užmigti. Šį metodą taikantis specialistas jums duos nurodymus, kurių privalu laikytis siekiant sėkmingo gydymo. Jums bus liepta jokiu būdu šiąnakt neužmigti. Jei jausite, kad pradeda imti miegas, turite imti plauti grindis. Ir jei šią užduotį įvykdysite, jis tik pagirs ir lieps nemiegoti dar vieną naktį. Kai tik žmogus išsilaisvina iš siekio bet kokia kaina užmigti, didžiai nuostabai, kaip tyčia pradeda imti miegas. Šį metodą taikyti sau pačiam sunkiau, nes jo efektyvumas labai priklauso nuo specialisto ir kliento santykių. Galite pabandyti sau duoti tokią užduotį – šią naktį nemiegoti ir taip pailsėti nuo kas vakarą kamuojančių pastangų užmigti. Verta susiplanuoti, ką spėsite nuveikti, jei visą naktį būdrausite. Kitą naktį, jei vis dar reikės, galite vėl stengtis priversti save miegoti.
Psichologė Aistė Garškaitė
„Natūralioji medicina“, 2010 birželis, Nr.6