„Paslėptoji konflikto pusė“

PASLĖPTOJI KONFLIKTO PUSĖ

 Konfliktai (iš lotynų kalbos confliktus – susidūrimas) yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Tik neskubėkite prieštarauti, kad esate ramaus būdo ir nelinkusi (-ęs) veltis į konfliktus, kad retai baratės, ginčijatės ar pykstatės. Konfliktai vyksta ir mūsų vidiniame pasaulyje,– susiduria priešingi poreikiai, norai, pareigos, motyvai, kurie vienu metu negali būti įgyvendinti. 

 

Ankstyvas rytas, dar tamsu, už lango šniokščia lietus – juk mieliau liktumėte lovoje nei keltumėtės ir skubėtumėte į darbą. Arba pamatote parduotuvėje jums labai patinkančius batelius, tačiau vaikui reikia naujos striukės, o pirkinių abiem pirkiniams nepakaks. Vertybių konfliktai būna gerokai sudėtingesni, nes įdiegtos dorovinės normos, įsivaizdavimas, koks elgesys būtų teisingas, liepia elgtis vienaip, o jausmai ir norai traukia kita linkme. Nestoras Uvarovas yra pasakęs, kad mūsų vidinis pasaulis – visų išorinių pasaulio konfliktų pradžia. Tiek vidiniai konfliktai, kylantys susidūrus tarsi nesuderinamoms mūsų pačių pusėms, tiek išoriniai – kai nesutarimai apima tarpasmeninius santykius, yra dažna problema, paskatinanti kreiptis pagalbos į psichologus. 

 

Kodėl neigiamai vertiname konfliktus?

Konfliktų metu sustiprėja vidiniai išgyvenimai ir įaudrinami stiprūs jausmai – pyktis, neviltis, nepasitenkinimas, baimės, taip pat palengvėjimas, patiriamas atslūgstant įtampai po emocinės iškrovos. 

Taip pat mūsų požiūrį į konfliktus ir elgesį jų metu lemia kultūrinėje aplinkoje priimtos taisyklės, normos, kurios paprastai perimamos iš tėvų, draugų, bendruomenės. Suaugęs žmogus jau turi susikūręs savo vertybių, principų, įsitikinimų sistemą, kuria dažnai vadovaujasi net nesusimąstydamas. Jei vaikui nuo mažumės diegiama, kad pyktis, įtūžis, nepasitenkinimas, kurį jis jaučia, jokiu atveju negali būti pateisinama dingstimi mušti kitą vaiką ar kaip nors iš jo tyčiotis, toks suaugęs žmogus bus nelinkęs griebtis smurto konfliktinėse situacijose. Kaip žinote, auklėja ne žodis, o pavyzdys, todėl kiekvienam tenka pradėti nuo paties savęs. Pateiksiu vieną psichologinio smurto, kai žeidžiamas kito žmogaus vertės jausmas, pavyzdį, su kuriuo nesenai teko susidurti. Į priėmimą pas psichologą mama atėjo su 11 metų sūnumi. Problema – vaikui užeina nevaldomos agresijos protrūkiai, jis rėkia, šaukia, daužo, kas papuola po ranka, muša jaunesnįjį brolį. Vėliau nurimęs, „grįžęs į save“ atsiprašinėja, jaučiasi kaltas, verkia, žada daugiau taip nesielgti. Mamai visa tai pasakojant, berniukas neprataria nei žodžio, sėdi nuleidęs galvą, nedrąsiai dirsčioja į psichologą. Mama pasakoja toliau: „Aš jam visą laiką kartoju, kad jei nesivaldys, atsidurs kalėjime. Ir kas iš jo išaugs, jei dabar elgiasi kaip banditas?.. Ir mokslai prastai sekasi. Tinginys! Aš jam vis sakau, kad jei nesusiims, nieko gero iš jo nebus.“ 

Deja, ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas šeimose yra dažnas reiškinys. Svarbu suprasti, kad smurtą toleruoti ir slėpti kaip kažką gėdinga negalima. Būtina kreiptis pagalbos. Čia gali pagelbėti krizių centrų specialistai, reikiamos informacijos suteiks telefoninių pagalbos linijų savanoriai.

 

Mintys ir jausmai

Į klausimą: „Kaip jautiesi?“, dažniausiai atsakome net nesusimąstydami – „gerai“ arba atsidūstam, numojam ranka ir sumurmam: „Geriau net neklausk…“ Tačiau tai nėra jausmų įvardinimas, veikiau, socialiai priimtinas atsakymas ir subjektyvus savijautos įvertinimas. Mūsų elgesys labai priklauso nuo to, ką galvojame ir ką jaučiame. Norėdami rasti išeitį iš konfliktinės situacijos, visų pirma turime suvokti, pripažinti ir įvardyti savo mintis ir jausmus. Tai daug sudėtingiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Savistaba (refleksija) yra įgūdis, kuris turi būti nuolat lavinamas. Noriu pasiūlyti užduotį, kuri gali praversti ne tik jums, bet ir ugdant vaikų vidinį pasaulį:

  1. Paimkite popieriaus lapą ir surašykite visus jums žinomus jausmus. 
  2. Dabar pamąstykite apie kiekvieną iš jų, grįžkite mintimis ir vaizduote į savo situaciją, iliustruojančią šį jūsų patirtą jausmą.

Visi patiriame panašius jausmus: džiaugsmą, pasitenkinimą, pyktį, baimę, pasibjaurėjimą, nuostabą, liūdesį, abejonę, simpatiją, gėdą, kaltę, pasididžiavimą, pavydą, vienišumą, bendrystę. Tai, ką vienam ar kitam žmogui reiškia konkretus jausmus, emocija, skiriasi priklausomai nuo to, su kokiais išgyvenimais, patirtimi jie bus susieti. Kadangi vieni jausmai persipina su kitais, juos atpažinti nėra lengva. Tačiau tai pirmas žingsnis į gilesnį savęs pažinimą. Nuo to, kaip žmogus pažįsta save ir kokį pats save įsivaizduoja, tai yra, kokia jo savivoka, priklausys ir elgesys konfliktinėse situacijose. Tikėtina, kad žmogus, kuris save puikiai vertina, palankiai ir geranoriškai priims ir kitą žmogų. Jam nėra poreikio niekinti, menkinti, nuvertinti kitą. Tokiam žmogui būdinga savigarba, jis pastovus, nuoseklus, patikimas, mažiau priklausomas nuo kitų žmonių vertinimo. Taip pat jis geriau pažįsta savo silpnas ir stiprias puses, žino, ką sugeba, todėl yra labiau pasitikintis savimi. Tik gerbiantis savo nuomonę žmogus gerbs ir kitą, tik pasitikintis savo sugebėjimais pasitikės ir kitu, sugebantis pasirūpinti savimi žinos, kaip pagelbėti ir kitam.

Manau, neteisinga skirstyti jausmus į blogus ir gerus. Jausmai yra tarsi mūsų vidinio pasaulio spalvų paletė, o kokį paveikslą nutapysime, priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo.

 

Kas žodžiais nepasakyta…

Pasitikėjimas ir pagarba vienas kitam yra būtinos konflikto valdymo sąlygos. Jei nepasitiki ir negerbia vienas kito, jų galimybės susitarti yra mažos. Svarbi pasitikėjimo dalis – konfidencialumo principas – sugebėjimas išsaugoti paslaptį ar kitą neskelbtiną dalyką. Čia ir vėl tenka pradėti nuo savęs ir pačiam stengtis tapti vertam pasitikėjimo, patikimam.

Pagarba vienas kitam geriausiai išsireiškia bendraujant: kaip žmogus sugeba klausytis ir išgirsti, kaip pats kalba ir stengiasi būti kito suprastas. Žinoma, tiesiogiai žodžiais perduodame apie 20–30 proc. informacijos, likusią – per neverbalinę, kūno kalbą (gestus, mimiką, kūno judesius). Todėl labai svarbu įvertinti, ką pokalbio metu sako tiek jūsų, tiek pašnekovo kūnas. Žmogaus nepasitenkinimą ir gręsiantį konfliktą išduos kūno ženklai: veido raudonis ar pablyškimas, kumščių gniaužymas, barbenimas pirštais, greitesnė ir garsesnė kalba, tankesnis kvėpavimas, gausesnis prakaitavimas, drebulys.

Vertinga lavinti nežodinio bendravimo įgūdžius, o ypač aktyvaus klausymosi, kai stengiamasi kuo tiksliau išgirsti ir suprasti pašnekovą, ką jis jaučia, stengiasi jums pasakyti (net nesąmoningai kalbos turinys ir tikrieji lūkesčiai gali skirtis). „Neužkliūkite“ už žodžių, kurie gali skambėti užgauliai, įžeidžiai, – juk konflikto metu abu žmonės jaučiasi neteisingai suprasti ir stengiasi atstatyti tokį „teisingumą“, kokį patys įsivaizduoja. Dažnai net nesistengiama ar nepajėgiama suvokti kito žmogaus pozicijos, tačiau konfliktinėse situacijose geriausiai gali padėti supratimas, kad konfliktuojančios pusės nėra priešininkai, o veikiau – viena komanda, ieškanti geriausio būdo interesams suderinti.

 

Atvirumas skatina atvirumą

Vieni žodžiai skatina atvirumą, kiti – sukelia priešiškumą ir kitokias psichologinės gynybos reakcijas. Uždari klausimai pradedami žodeliu „ar“, todėl galimų atsakymų variantai susiaurėja iki „taip“, „ne“, „galbūt“ ir pokalbis nutrūksta. Atviri klausimai skatina žmones kalbėti. Paprastai jie prasideda klausiamaisiais žodeliais „kas“ ir „kaip“. Išgirdę klausimą, prasidedantį žodžiu „kodėl“, žmonės gali pasijusti lyg jiems būtų priekaištaujama ar liepiama ką nors daryti. „Kodėl tu niekada manęs neklausai?“ – skamba kaip puolimas, o ne kvietimas pokalbiui. Todėl kalbėkime savo vardu, prisiimdami atsakomybę, kad jausmai, kuriuos patiriame, mintys, kurias mąstome, yra mūsų vidinio pasaulio dalys ir mes patys esame už jas atsakingi. „Aš jaučiuosi atstumta (-as) ir nusiminusi (-ęs), kai tu manęs nesiklausai. Norėčiau su tavimi pasikalbėti apie tai, kas vyksta tarp mūsų.“

Atviras, nuoširdus ir konstruktyvus pokalbis, kai abu konflikto dalyviai stengiasi suprasti, ko kiekvienam iš tikrųjų reikia, ko norima, ko siekiama, atveria dialogo – kaip lygiaverčio santykio „aš – tu“ galimybę.

„Natūralioji medicina“, 2009 Gegužė Nr.5

Psichologė Aistė Garškaitė