SAPNŲ KALBA
Gyvenimą galime suskirstyti į dvi dalis: miego ir būdravimo. Būdravimo būseną valdo veiksmas ir sąmonė. Miego laikas priklauso vidiniams išgyvenimams ir pasąmonei. Žinoma, kad apie trečdalį savo gyvenimo miegame. Apie 5-6 metus sapnuojame. Dažniausiai lieka tik tie prisiminimai, kurie atitinka sąmonės pasaulyje veikiančius erdvės ir laiko dėsnius bei moralines – dorovines normas.
Ar sapnuojame panašius sapnus?
Kiekvienas sapnas yra unikalus, individualus. Taip pat skiriasi ir žmonių gyvenimai, jų būties išraiškos. Tačiau galima būtų išskirti keletą dažniau pasitaikančių temų, siužetų, kurie kartojasi beveik visų žmonių sapnuose. Anot S. Freudo, pasikartojanti sapnų simbolika dažniausiai sietina su visiems žmonėms būdingu seksualiniu potraukiu ir agresyvumu, kurie yra slopinami. Tai sapnai, kuriuose išgyvename kritimą, skrydį, nerimą ir baimę, persekiojimą, keliones, gamtovaizdžius, savo ar kito žmogaus mirtį, vestuves, vaikų gimimą, seksualinius santykius, skubėjimą ir vėlavimą, nesugebėjimą prisiderinti prie situacijos. Taip pat žinomi siužetai apie klibančius ir krentančius dantis, nederantį elgesį ar aprangą. Kaip pavyzdį galiu pateikti 26 metų moters pasakotą sapną. „Sapnuoju, kad esu savo kambaryje. Tik atsikėliau, dar nesusitvarkiusi, ramiai ruošiuosi gerti rytinę kavą ir perversti laikraščius. Staiga suprantu, kad esu… teatro scenoje ir vaidinimas tuoj turi prasidėti. Uždanga dar nuleista, nieko nesimato, bet girdžiu kaip ūžia pilnutėlė žiūrovų salė. Noriu kuo greičiau išeiti iš to kambario – scenos, bet nerandu durų. Apimta siaubo, kad būsiu išjuokta, pasirodysiu kvailai ir bus labai gėda, imu blaškytis ir… nubundu.“ Toks sapnas gali rodyti sapnuotojo baimes neatitikti visuomenės elgesio ir dorovės normų, stiprų norą išlaikyti ir vienpusį, pozityvų savęs vaizdą, kuris nėra savastis.
Sapnuoju, kad skrendu
Skridimas primena tai, kas įprastai žmogui neįmanoma. Skrydis siejasi su laisvę, erdve, kitokiu pasauliu, kuris priklauso „paukščiams ir vėjui“, bet ne žmogui. Oras – bekvapis ir beformis darinys, į kurį negali susižeisti, užsigauti. Tai dvasios, ne kūniškumo erdvė. Skrydis, pakilimas nuo žemės leidžia pažvelgti iš viršaus, iš toliau, pastebėti iki šiol nematytas galimybes. Todėl ir skridimo sapnai siejami su kitokio, žmogų ir gamtą pranokstančio pasaulio ilgesiu, absoliuto siekimu, idealo ieškojimu, taip pat su atitrūkimu nuo žemės, nenoru matyti ir priimti aplinką. Prisiminkime mitą apie Ikarą, kuris už svajonę, siekį skristi ir pasiekti saulę sumokėjo gyvybe.
Krentu žemyn ir gilyn
Pakilus per aukštai, yra didesnis pavojus nukristi. Jei parkritai, reikia vėl keltis ir tęsti, as pradėta – štai toks požiūris gali praversti gyvenime ir gilinantis į sapnus. Kritimas suprantamas kaip padėties kontrolės praradimas, kai dingsta pagrindas ir pastovumas – „žemė slysta iš po kojų“. Jei susapnavo, kad krenta, žmogus dažniausiai nubunda jausdamas stiprų nerimą, išpiltas prakaito ir stipriau mušant širdžiai. Simbolinė kritimo prasmė siejama su išvarymu iš rojaus, visų pirma, – su dvasiniu nuopuoliu. Žmogus tampa žemės – kito, kitokio pasaulio gyventoju, kuriame veikia laiko ir erdvės dėsniai. Šiame pasaulyje nelikę vienovės su savimi, kitais žmonėmis ir gamta, o amžina rojaus palaima neįmanoma. Čia žmogus neišvengia skausmo ir kančios, gyvenimas prasideda ir turi pabaigą. Atrandami nauji jausmai: gėda, kaltė, baimė, neapykanta. Kritimo sapnai aiškinami ir suprantami labai įvairiai. Tai gali rodyti norą viską mesti, pabėgti, atsitraukti iš sudėtingos situacijos, vengti pastangų, neprisiimti atsakomybės. Tai gali būti baimės prarasti susikurtą ir norimą išlaikyti įvaizdį atspindys. Ko gero, dažniausiai kritimo sapnai kildinami iš stipraus ar perdėto noro kontroliuoti aplinką ir aplinkinius. Toks kontrolės praradimas sapne gali skatinti ieškoti paprastesnio ir labiau pasitikėjimu grįsto požiūrio į save, kitus žmones, darbą.
Jei sapnavote, kad skrendate, krentate ar kur nors keliaujate, verta savęs paklausti: kur aš skridau / kritau / keliavau? Ko ieškojau? Ką darau? Galite vaizduotėje sukurti norimą sapno tęsinį. Beje, taip įmanoma padėti ne tik sau, bet ir vaikams atskleisti sunkių ir nemalonių sapnų prasmę, kuri dažniausiai nėra tokia bauginanti, kokia atrodė.
Keliauju ieškodamas savęs
Posakis, kad visas gyvenimas yra kelionė, kuri trunka nuo gimimo iki mirties, gali praversti aiškinantis sapnus, kuriuose yra kelionės motyvas. Kelionė nurodo gyvenimo kaitą, kai nepriteklius keičia gausa, tuštumą – pilnatvė, atsitraukimą – priartėjimas, vienatvę – bendrystė. Tai išėjimas iš įprastos aplinkos, atsisakymas įpročių, tradicijų, taip pat keičiasi gyvenimo intensyvumas, daugėja iššūkių ir naujų potyrių. Kelionėje tenka labiau pasitikėti likimu, sėkme, kitų žmonių geranoriškumu ir savo paties gebėjimais. Dažnesnis neapibrėžtumas, nesaugumas, netikrumas ir nerimas. Jei bijai pokyčių, verčiau lik namie. Kita vertus, jei prisimintume pasakas, didžiausi iššūkiai laukia ramiųjų, šiltai už krosnies įsitaisiusių veikėjų. Beje, sugebėjimas prisitaikyti ir keistis, orientuotis ne vien į tikslą, bet ir į procesą laikomas brandžios asmenybės požymiu. Vienas iš galimų kelionių sapnų aiškinimų – asmenybės poreikis keistis, atskleisti ir atrasti kažką naujo savyje, savo noruose ir galimybėse. Tačiau kelionių sapnai gali reikšti ilgesį ir ieškojimą to, kas nepasiekiama. Panašu kaip pasakoje, kur veikėjas gauna užduotį: „Nueik – nežinia kur, atnešk – nežinia ką“.
Kitų autorių nuomone, kelionių sapnai rodo per stiprią priklausomybę nuo ko nors ir poreikį atsiskirti. Tai gali būti prisirišimas prie idėjos, veiklos, asmens. Pavyzdžiui, žmogus yra stipriai prisirišęs prie mėgstamos veiklos ir net nepastebi, kad darbas baigia „praryti“ laisvalaikį, santykius su artimaisiais, gerą savijautą ar net sveikatą. Bet koks atsiskyrimas savyje turi prieštaravimų: noriu, tačiau bijau, nežinau kaip elgtis, būti, gyventi kitaip. Pasikeitimus lydi stiprūs, o dažnai ir nemalonūs jausmai bei vidiniai išgyvenimai, tačiau žinant, kad tai laikina, galima drąsiau ryžtis būtiniems pokyčiams.
Ten, kur manęs dar nėra…
Mirties tema gana dažna sapnuose ir, pripažinkite, ypač kelianti susidomėjimą. Žmonės sapnuoja savo, gyvų artimųjų mirtį ir jau išėjusius Anapilin. Tokie sapnai paprastai gerai įsidėmimi ir laikomi reikšmingais. Aiškinantis šiuos sapnus svarbu atskirti, ar sapnas priklauso išoriniam lygmeniui ir gali turėti tiesioginių ateities nuorodų, ar vidiniam, atspindinčiam asmens pokyčius.
Įvairiuose dvasiniuose mokymuose mirtis yra laikoma būtina dvasiniam atgimimui. Iniciacijos, įšventinimas naujam gyvenimui vyksta per simbolinę mirtį. Tai stebima ir gamtos cikluose, kai po žiemos – gamtos sąstingio, mirties, ateina pavasaris – atgimimas, simbolinis prisikėlimas.
Psichologas sapnuose regima žmonių mirtį gali suvokti kaip būtiną atsiskyrimą ir ryšių nutraukimą. Todėl dažnai sapnuojama mirtis tų žmonių, kurie emociškai sapnuotojui ypač reikšmingi.
Nerimo sapnai
Šiam tipui galima priskirti sapnus, kuriuose žmogus yra persekiojamas, kur nors skuba, vėluoja ar turi ką nors daryti, pavyzdžiui, laikyti egzaminus nepasirengęs. Jiems būdinga nerimas, sunkiai apibrėžiama nemaloni vidinė įtampa. Skirtingos psichologijos teorijos vis kitaip aiškina nerimą. Tai gali būti suprantama kaip savarankiška emocija,– atsakas į numatomus, nujaučiamus pokyčius ar jų būtinybę. Arba kaip tarpinė būsena, iš kurios išsikristalizuoja kitas jausmas: baimė, pyktis, liūdesys. Nerimas kaip jausmas ar būsena yra neišvengiama gyvenimo dalis, nes žmogus nuolat išgyvena grėsmę savo tapatybei, nepriklausomai nuo to, įsisąmonina tai ar ne. Dabar, šiuo akimirksniu, aš esu, gyvenu, tačiau ar būsiu ir kaip gyvensiu po valandos, kitą dieną, kitais metais – nežinau, negaliu žinoti ir tai nepriklauso vien nuo mano norų, pastangų ar stiprios valios.
Nerimo sapnai gali būti susiję su realiomis problemomis, kai kokie nors konkretūs įvykiai kelia grėsmę ir baimę prieš artėjančius pokyčius. Tai gali būti nulemta tiesiogiai asmeninių sunkumų, didesnio vidinės ir išorinės darnos poreikio arba pokyčių visuomenėje, gamtoje.
Apibendrinant galima pasakyti, kad sapnas yra svarbi mūsų vidinio pasaulio dalis. Kiekvienas turi autorių ir savininką – žmogų, kuris jį susapnavo, pats sukūrė iš savo minčių, jausmų, nuojautų. Pridėdamas vaikystės patyrimų, ateities norų, svajonių, taip pat kultūrinio palikimo nuotrupų. Todėl siekiant asmenybės darnos ir vientisumo, ieškant sąmonės ryšio su pasąmonės klodais, verta mokytis sapnų kalbos, kuri yra bendra visiems ir kartu kiekvieno atskira, individuali ir nepakartojama.
„Natūralioji medicina“, 2009 Lapkritis Nr.11
Psichologė Aistė Garškaitė