TĖVŲ SVAJONĖ – VAIKO NORAS MOKYTIS
Prasidėjus mokslo metams, greitai pasimiršta atostogų džiaugsmai, ir tėveliai dažnai sunerimsta, kad vaikas nenori mokytis, eiti į mokyklą, o ruošti namų užduotis jam – vis sunkiau. Tačiau neskubėkime: pabandykime suprasti priežastis, kodėl vaikas nenori mokytis, kodėl jam nesiseka.
Mokymosi sėkmė priklauso nuo keleto pagrindinių veiksnių:
- vidinių vaiko resursų,
- motyvacijos,
- pasitenkinimo atliekama veikla.
Aš galiu!
Vidinius vaiko resursus, būtinus sėkmingam mokymuisi, galima nusakyti žodžiais „Aš galiu!“ Vaiko galimybės priklauso nuo jo fizinės sveikatos, intelekto ir psichinio išsivystymo.
Vaikui, kuris dažnai serga, bus sunkiau mokytis, kadangi somatinės ligos sukelia ir greitesnę astenizaciją: vaikas greičiau pavargsta, išsenka, jam neužtenka jėgų ir energijos mokytis. Tai ypač aktualu prasidėjus peršalimo ligoms, todėl kurį laiką vertėtų daugiau dėmesio skirti bendrai vaiko sveikatai ir savijautai, o ne mokymosi rezultatams.
Intelektas: kas tai?
Vaiko intelekto lygis – dar vienas svarbus sėkmingo mokymosi rodiklis. Vienareikšmės intelekto sampratos nėra, tačiau dažniausiai tai suprantama kaip žmogaus gebėjimai, kurie suteikia galimybę įgyti reikalingų žinių ir įgūdžių, padedančių sėkmingai rasti sprendimus įvairiose gyvenimo situacijose. Tai kartais painiojama su intelekto koeficientu (IQ): šis išvestinia dydis leidžia psichologams protinius vieno žmogaus gebėjimus palyginti su tokio pat amžiaus kitų žmonių rezultatais. Intelekto koeficientas nustatomas psichologiniais testais įvertinant ne konkrečias žmogaus žinias, o jo gebėjimus.
Žinoma, kad daugumos žmonių intelektas yra vidutinis, dalies – aukštas, o mažos dalies – labai aukštas. Taip pat dalies žmonių intelektas yra žemas ir labai žemas, vadinamas protiniu atsilikimu.
Šeima ir vaiko raida
Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienas vaikas vystosi ir bręsta savu tempu, o visos amžiaus ribos ir raidos tarpsnių ypatumai yra tik sąlyginiai dydžiai. Tačiau svarbu, kad abu tėvai stebėtų vaiką ir adekvačiai vertintų tiek jo galimybes, tiek savo lūkesčius. Galbūt vaikui reikia daugiau laiko, kad „pasivytų“ bendraamžius? Galbūt jis sugeba daugiau nei kiti bendraklasiai ir verta pagalvoti apie papildomo ugdymo galimybes?
Apibūdinti psichinius vaiko resursus yra sudėtingiau nei fizinius ir intelektinius. Kas yra „normali“ psichinė raida, sunku atsakyti. Normos riba, nubrėžianti sveikatos ir ligos santykį, yra gana neaiški. Psichinę brandą, nepriklausomai nuo vaiko raidos etapo, galima laikyti vaiko sugebėjimą adekvačiai gyventi, užsiimti įvairia veikla, kurti ir palaikyti tarpusavio santykius su įvairiais žmonėmis. Tai ir vaiko sugebėjimas susidoroti su stresu ir vidine įtampa, atitinkančiais jo amžių. Jei vidinė įtampa ir nerimas vaikui tampa sunkiai pakeliami, jis gali pradėti reaguoti įvairiais elgesio ir nuotaikos pasikeitimais. Jei šeimoje įprasta tiesiogiai nereikšti negatyvių jausmų juos slopinant, vaikui gali pasireikšti miego, apetito sutrikimai, įvairūs neaiškios kilmės skausmai, pvz., galvos, pilvo. Kiekvienam žmogui, tiek suaugusiam, tiek vaikui, nerimo lygis, kuris netrukdo ir netgi padeda įveikti kasdienes užduotis ir sunkumus, yra skirtingas. Todėl kai kurie vaikai yra jautresni ir nerimastingesni (tai priklauso ir nuo tėvelių nerimastingumo, ir nuo įtampos šeimoje), jiems sunkiau konkuruoti su bendraamžiais dėl pasiekimų ar geresnių pažymių. Svarbu žinoti savo vaiko asmenines savybes, būdo bruožus ir atitinkamai parinkti jį skatinančias priemones.
Savivertė ir pasitikėjimas savo jėgomis
Veiksmingiau ne lyginti vaiko pažymius ar elgesį su kitų klasės mokinių rezultatais, o pastebėti jo paties pasiekimų pokyčius. Pradinukų asmenybė bręsta ir savivertė nustatoma ne pagal vidinius kriterijus kaip suaugusio brandaus žmogaus, o pagal jam svarbių žmonių įvertinimus. Vaikui dar reikia išmokti atskirti, kad jis kaip žmogus yra vertingas pats savaime, o jo sugebėjimai, atliktas darbas ar poelgiai gali būti įvertinti kaip netinkami ar nepakankami. Todėl nepatenkinamą įvertinimą už diktantą jūsų pradinukas gali priimti ne kaip prastą gramatikos išmanymą, o kaip įvertinimą, skirtą jam pačiam – „aš blogas“. Tėvelių ir mokytojų užduotis – padėti vaikui suprasti, kad pažymys reiškia konkrečios užduoties, o ne jo kaip asmenybės įvertinimą. Reikėtų paaiškinti, už kokią konkrečią klaidą sumažintas pažymys ir ką reikia padaryti, kad klaida būtų ištaisyta. Ugdant adekvačią vaiko savivertę ir pasitikėjimą savo jėgomis svarbus požiūris į nesėkmę ir klaidas. Prisiminkime liaudies išmintį: mokomės tik iš savų klaidų, tad leiskime vaikams patiems bandyti, klysti ir pasitaisyti. Taip suteiksime vaikams atradimo džiaugsmo, skatinsime kūrybiškumą, drąsą ir atsakomybės prisiėmimą už savo poelgius.
Aš noriu!
Motyvacija – tai tarsi jėgos, kurios suteikia energijos kokiai nors veiklai, elgesiui ir paskatina tai atlikti. Motyvacija gali būti:
- išorinė – kai ką nors sutinkama atlikti siekiant pažadėto atlygio ar norint išvengti bausmės ir kitokių nemalonumų;
- vidinė – tai iš žmogaus vidaus kylantis noras ką nors padaryti sėkmingai.
Pradinių ir jaunesniųjų klasių mokiniams ypač reikšmingas tėvų, autoritetingų suaugusių žmonių palaikymas, jų pritarimas, todėl siekiama gerais rezultatais suteikti jiems džiaugsmą ir pasididžiavimą, o žinių ar įgūdžių nauda ir svarba juos domina mažiau. Beje, vaikams žodis „mokytis“ gali reikšti daug daugiau nei tik žinių įgijimą. Tai ir noras susitikti su draugais, pažaisti. Todėl nepritapimas klasėje, nesugebėjimas užmegzti ir palaikyti gerų santykių su bendraamžiais vaikui gali tapti rimta kliūtimi sėkmingai mokytis.
Artėjant paauglystei, suaugusiųjų svarba ir reikšmė vaikui mažėja. Prasideda psichologinis atsiskyrimas nuo tėvų. Geras bendraklasių vertinimas ir įsitvirtinimas jų kolektyve tampa ypač svarbus. Tai konkurencijos (iš lotynų kalbos concurrentia – „bėgu drauge“) – varžymosi, rungtyniavimo, jungimosi į grupes, aktyvaus bendravimo ir įvaizdžio kūrimo laikotarpis. Svarbu, kad vaikas pirmiausia išmoktų rungtyniauti pats su savimi ir, be to, netaptų stipriai priklausomas nuo bendraamžių vertinimo.
Vyresnių klasių moksleiviai tampa jaunais žmonėmis, sugebančiais vis labiau savarankiškai rinktis, prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, įvertinančiais ne tik savo teises, bet ir pareigas, randančiais pusiausvyrą tarp norų ir galimybių. Jauniems žmonėms būdingesni „aštrūs kampai“ išsakant savo vertybes, nuostatas, pažiūras, bet taip kuriamos gyvenimo gairės, siekiai ir tikslai.
Man patinka!
Mokymosi motyvacija labai priklauso nuo to, ar vaikas patiria vidinį pasitenkinimą ir džiaugsmą mokydamasis. Pasitenkinimą lemia daug veiksnių: saugumas mokykloje ir namuose, gebėjimas įveikti sunkumus mokantis ir bendraujant, tėvų ir mokytojų požiūris ir įvertinimas, tačiau svarbiausia – kaip vaikas pats tai priima, supranta ir išgyvena savo vidiniame pasaulyje.
Kadangi vaikui mokykla ir mokymasis – tas pats, kas suaugusiam žmogui darbas, profesinė veikla, yra vienas paprastas ir kartu sunkus būdas, galintis padėti vaikams sėkmingai mokytis – siekti savo pačių profesinio tobulėjimo, mėgti darbą ir džiaugtis rezultatais.
Psichologė Aistė Garškaitė