VAIKŲ BĖDOS
Dažnai pasitaikantys įpročiai – nykščio čiulpimas, nagučių kramtymas, nosies krapštymas, intymių savo kūno vietų lietimas, stereotipiniai judesiai (plaukų sruogos sukimas ir pešiojimas, kūno ar galvos supimas, spragsėjimas pirštukais). Taip pat neretai pasitaiko nevalingų veiksmų: įvairių tikų, mikčiojimo ar greitakalbės. Kaip tėveliams elgtis susidūrus su tokiu vaikučio elgesiu? Kada šios bėdos „išaugamos“, o kokias atvejais vertėtų kreiptis į specialistus?
Kai rankučių nėra kuo užimti…
Vaiko rankutės, atrodo, tik ir stengiasi nuolat būti užimtos. Pirštukai tai į nosį, tai į burną lenda, tai apie plaukų sruogą apsiviję.
Tačiau pradėkime nuo klausimų tėveliams: „kokių blogų įpročių jūs patys turite? Jei manote, kad jie blogi, kodėl vis dar taip elgiatės? Gal vaikas tarsi veidrodis atspindi jūsų turimus ar turėtus įpročius? Antai vienas JAV atliktas tyrimas parodė, kad net 90 procentų suaugusių kartais krapšto nosį, kai yra įsitikinę, jog niekas jų nemato. Taigi su amžiumi sužinome ir išmokstame socialiai priimtino elgesio, bet kai kuriuos įpročius išsaugome ir „praktikuojame vienumoje“. Tačiau trimetis dar gali ramiai krapštytis nosytę,, bet pradėjęs lankyti mokyklą greitai supras, kur, kaip ir kada dera elgtis.
Vienas iš įpročio susidarymo veiksnių yra nuobodulys, todėl gali būti, jog jūsų vaikas per dažnai nuobodžiauja, o nagų kramtymas, nosies krapštymas, pirštų čiulpimas, plaukų sruogos sukimas, vaikui tapo savotišku malonia veikla.
Pasitaiko, kad nepageidaujamu elgesiu atžala siekia atkreipti tėvelių dėmesį. Jeigu vaikui trūksta bendravimo, blogas elgesys tampa priemone išprovokuoti reakciją, nors ir negatyvią.
Kita dažna priežastis yra siekis per kūno judesius išlieti vidinę įtampą. Todėl reikėtų mėginti suprasti, kodėl vaikas jaučiasi nesaugus.
Kaip elgtis?
- Norite, kad vaikas jus išgirstų ir suprastų.? Kalbėkite su vaiku, o ne kalbėkite vaikui, nenurodinėkite, ką jis privalo daryti ir kaip turi elgtis. Nepriekaištaukite, kad jums gėda, kai jis krapšto nosį, arba jums bjauru žiūrėti į jo nukramtytus nagus. Taip pat ir nesišaipykite: „Štai toks vyras, o nykštys burnoj“, arba: „Kokia panelė, o piršto iš nosies neištraukia“. Supratęs, kad elgiasi netinkamai, vaikas pats norės atsikratyti blogo įpročio, tačiau kaip per vieną naktį jis neatsirado, taip per kartą ir neišnyks. Būkite kantrūs.
- Raskite priimtinų alternatyvų nepageidaujamam elgesiui. Užuot sakę: „Nekramtyk nagų!“, verčiau pasiūlykite: „Pamankštinam pirščiukus.“. Paklauskite atžalos, kas jam padėtų atsikratyti blogo įpročio.
- Džiaukitės mažomis pergalėmis. Pagirkite ir paskatinkite vaiką, jei matote jo pastangas kontroliuoti savo elgesį, kai jis pats susigriebia negerai daręs ir liaujasi neragintas. Sugalvokite įvairių paskatinimų ar mažų dovanėlių, kurias vaikas gaus, jei, pavyzdžiui, kurį laiką nekramtys nagučių ar nekrapštys nosytės.
Tikai
Dažniausiai pasitaikantys tikai yra mirksėjimas, akies voko trūkčiojimas, nevalingos grimasos, kaktos, kaklo, pečių traukymas, taip pat krenkštimas, kosčiojimas, šniurkščiojimas nosimi. Šie judesiai būna staigūs, pasikartojantys, nevalingi, todėl neretai vaikas pats to net nepastebi.
Tikai prasideda vaikystėje, maždaug 3–6 metų amžiaus vaikams ir pasitaiko 1–2 mažyliam iš 10. Būdinga banguota tikų eiga, jie tęsiasi keletą savaičių, išnyksta, po to vėl atsiranda. Dažnai manoma, kad tikai prasideda dėl silpnos vaiko nervinės sistemos ar didelio streso, įvykus pasikeitimų vaiko gyvenime, pavyzdžiui, pradėjus eiti į darželį ar mokyklą, išsiskyrus tėvams, gimus jaunesniam broliukui ar sesutei, tačiau tam įtakos turi ir genetinis polinkis ar kitos ligos.
Vaiko tikai, ypač jei jie smarkūs ir aplinkinių matomi, tėvams kelia didelį susirūpinimą, nerimą. Tačiau nedera klausinėti vaiko, kas jam yra, raginti nusiraminti. Tėveliai turėtų suprasti, kad tikai yra nevalingi judesiai, kuriuos pavyksta kontroliuoti tik labai trumpą laiką, ir jų pastabos arba netinkamas kalbėjimas apie tai, (ypač su pašaliniais žmonėmis vaikui girdint), gali tik dar labiau traumuoti, skatinti nerimą ir kitus emocinius sunkumus.
Kaip elgtis?
- Jei vaikas mažas, o tikai būna trumpą laiką, geriausia nekreipti į juos dėmesio. Jei kiti su vaiku dažnai bendraujantys žmonės ima klausinėti, tėveliai turėtų paaiškinti tikų ypatumus ir kaip į juos reaguoti, nes labai svarbu apsaugoti vaiką nuo netinkamų ir neigiamų reakcijų.
- Tikų atsiradimą gali paskatinti sudėtingi ir nedarnūs šeimos narių tarpusavio santykiai. Jei pastebėjote, kad vaikas tampa jautresnis, dirglesnis, kai tik šeimoje tvyro įtampa, verta susirūpinti savo tarpasmeniniais santykiais ir kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą. Viena iš dažniausių vaikų emocinių ir elgesio sutrikimų priežasčių yra tėvelių asmeninės ir tarpasmeninės problemos.
- Jei tikai vargina ilgą laiką arba vaikas tai skaudžiai išgyvena, būtina su vaiku apie tai atvirai pasikalbėti. Žaidžiant su vaiku galima atlikti kuo daugiau tokių judesių ar garsų, kokiais paprastai pasireiškia tikai. Manoma, kad toks „persisotinimas“ tikais išlaisvina nuo netinkamo elgesio baimės, „tabu“, ir vaikas gali natūraliau į juos reaguoti, laisviau kalbėti. Pastebėjęs, kad pats gali kontroliuoti tikus, didindamas ar retindamas jų dažnumą, intensyvumą, vaikas jausis tvirčiau ir pamažu išmoks labiau juos valdyti.
Mikčiojimas
Tai nevalingas, priklausantis nuo aplinkybių, kalbos tėkmės sutrikimas, kuriam būdinga dažnas garsų ar skiemenų kartojimas, pailginimas, ištęsimas arba dažnos pauzės, suardančios ritmišką kalbėjimą. Manoma, kad pagrindinės priežastys, dėl kurių pradedama mikčioti, yra paveldėtas polinkis ir ypatingos aplinkybės, pavyzdžiui, psichologinė trauma ar stiprus stresas, kurie tą polinkį suaktyvina. Taip pat vaikas gali pradėti mikčioti pamėgdžiodamas draugą arba jam svarbų suaugusį žmogų. Pastebėta, kad greitakalbiai ir garsiai kalbantys vaikai dažniau užsikerta nei kiti.
Mikčiojimas pradeda ryškėti vaikui sulaukus 1,5–2 metų, o šis sutrikimas tris kartus dažniau pasitaiko berniukams, nei mergaitėms. Tėveliai turėtų žinoti, kad šiuo amžiaus tarpsniu vystosi kalbėjimo automatizavimasis, todėl mąstymo ir kalbėjimo greičiai nesutampa. Šis vystymosi mikčiojimas pasitaiko beveik visiems vaikams, praeina taip pat greitai kaip atsirado, ir yra laikomas normaliu raidos požymiu. Svarbu leisti vaikui klysti, o pasitaikančių klaidų primygtinai netaisyti, neliepti pakartoti, nestabdyti vaiko kalbos, nes tai gali sutrikdyti tolesnę kalbos savireguliacijos raidą.
Kaip elgtis?
- Jei vaikas mikčioti pradėjo staiga, geriausia savaitę ar dvi jį kuo mažiau kalbinti. Galite su vaiku pažaisti žaidimą „Tylos karalius“, kai į klausimus atsakinės linkčiodamas ar purtydamas galvytę, parodydamas pirštuku, ko nori. Jei vaikas lanko darželį, geriau į jį nevesti, nes vaikų šurmuly, norėdamas būti išgirstas, turės kalbėti garsiai, o tai dar labiau spazmuos kalbos padargus. Be to, kitų vaikų pastabos gali sutrikdyti ir pagilinti šį laikiną kalbos defektą.
- Ar pastebėjote, kad mikčiojama tam tikrose situacijose ir dažniausiai tik bendraujant su žmonėmis? Paprastai vaikas gali laisvai dainuoti, deklamuoti eilėraščius, sklandžiai kalbėti su gyvūnėliais ar žaislais. Tai lemia kalbėjime dalyvaujančių organų atpalaidavimas ir ramus, tolygus kvėpavimas. Galite vaikui patarti: “Kaip gražiai ir lengvai padainavai dainelę! Kalbėdamas mėgink įsivaizduoti, kad dainuoji.“ Jei vaikui pavyksta, jis patiki savo jėgomis, labiau atsipalaiduoja, o tada ir kalba neužsikerta.
- Svarbu kalbėti su vaiku lėtai, neskubinti jo, prisiderinti prie temperamentą atitinkančio tempo ir priimtino garsumu. Neretai vaikas pradeda mikčioti, jei tėveliai yra reiklūs, nuolat skubantys, todėl neskiriantys pakankamai laiko vaikui išklausyti. Įsivaizduokite save, vos pramokusius užsienio kalbos, jei tektų kalbėti su žmogumi, kuriam ši kalba gimtoji ir kuris visiškai nesistengia derintis prie jūsų žinių lygio. Panašiai turėtų jaustis ir vaikas, o jam tenka mokytis ne tik kalbos, bet ir kalbėti.
„Natūralioji medicina“, 2011Gegužė Nr.5
Psichologė Aistė Garškaitė