VIENATVĖ: LAIKAS, ATVERIANTIS SIELĄ
Baigėsi didžiųjų žiemos švenčių laikotarpis. Šventės – tai intensyvesnio bendravimo su artimaisiais, bičiuliais laikas, taip pat galimybė pamąstyti, naujai įvertinti savo gyvenimą. Tačiau metų ratas sukasi, pereiname nuo šventinio, pakylėto laiko prie kasdienio. Misterija atsitraukia užleisdama vietą rutinai.
Mane kasmet apima liūdesys ir tuštumos jausmas, kai tenka į dėžutes slėpti šventinius papuošimus. Darsyk peržiūriu gautus sveikinimų atvirukus – malonus priminimas, kad esam vieni kitiems svarbūs, ir paslepiu juos dėžutės dugne. Tegul būna ir laukia. Ruošiantis kitoms šventėms, bus smagu rasti ir prisiminti.
Taip ir veriasi metai po metų. Ir nors jau seniai nebetikiu Kalėdų senio dovanomis, lengvu svajonių išsipildymu, tačiau vis užsikrečiu laukimu kažko nepaprasta, stebuklinga, kas pakeistų visą gyvenimą. Dėlioju norus ir svajones, susirašau, ką turėčiau daryti, kad tai išsipildytų gyvenime. Žinau, kad tokie bandymai pradėti kažką nauja, pasirenkant reikšmingą datą, o Nauji metai tam ypač tinka dėl savotiškos magijos – tarsi sėkmės užkalbėjimas. Praeis kelios dienos ir galvoti apie planus, siekius, pasižadėjimus neliks nei noro, nei laiko. Tikėtina, daugiau žmonių kreipsis į psichologus dėl pablogėjusios nuotaikos, nenoro nieko daryti, prislėgtumo, vidinės įtampos, neaiškaus nerimo. Dažniau nei įprasta skambės žodžiai „vienišumas“ ir „vienatvė“. Siūlau pažvelgti, kas gi slypi už šių išgyvenimų, patyrimų, jausmų.
Vienatvės gelmė
Vienatvė ir vienišumas nėra tapačios sąvokos. Vienišumas neretai būna nulemtas mūsų sąmoningo ar nesąmoningo pasirinkimo vengti artumo su kitais žmonėmis. Priešingai – vienatvė yra neišvengiama. Pasak egzistencialistų, vienatvė – viena iš visiems žmonėms bendrų duotybių, tokia pat kaip gyvenimo baigtinumas, laikas, pasirinkimo laisvė ir jos apribojimai. Įprastoje, nusistovėjusioje kasdienybės rutinoje, kai vienas darbas veja kitą, apie tai retas susimąsto, tačiau gyvenimo krizių metu (ypač netekus artimo, susirgus ar pajutus amžiaus pokyčius) žmogus pasijunta neišvengiamai vienas. Net jei šalia yra mylimų ir mylinčių žmonių, tenka prisiminti seną tiesą, kad žmogus gimsta ir miršta vienas. Jausmas, kad esi vienas, būdingas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Bandymai išvengti bauginančio vienatvės patyrimo baigiasi nutolimu nuo savęs. Kiekviena visuomenė ir laikotarpis turi bendrai priimtinų būdų nerimui ir nesaugumo jausmui slėpti. Manyčiau, mums būdingiausias polinkis pasinerti į nesibaigiančią veiklą, nuolatinį skubėjimą. Juk „laiko neturėjimas“ rodo, kad veikiausiai esame nepatenkinti savimi tokiais, kokie esame, nuolat bėgdami nutolstame nuo savęs ir taip prarandame ryšį ir su kitais žmonėmis.
Nerimas ir vienišumas
Vienišumas kyla, kai žmogus jaučiasi nutolęs nuo kitų žmonių, apleistas, nesugebantis rasti, sukurti ir išlaikyti jį tenkinančio artumo ryšio. Tai yra jausmas – vidinės žmogaus tikrovės dalis. Ar jums teko atsidurti situacijoje, kai esate žmonių šurmulyje, palaikote pokalbį, juokaujate, tačiau nesate visiškai įsitraukęs į tai, kas vyksta, o veikiau jaučiatės aktoriumi scenoje? Arba bandote užmegzti su žmogumi nuoširdų pokalbį, tačiau jaučiate, kad jis tarsi nutolęs, galbūt linkčioja pritardamas, stengiasi būti malonus, tačiau nėra visiškai įsitraukęs į bendravimą. Tokios situacijos kelia nerimą ir didina atstumą vienas nuo kito. Tačiau atsiribojimas nuo kitų dažnai būna savęs nepriėmimo, nepažinimo, asmeninio vientisumo praradimo priežastis. Pasak garsaus JAV psichologo, vieno iš humanistinės psichologijos pradininkų Clarko E. Moustako: „Nepasitenkinimas, liūdesys, dirbtinumas, apsimetinėjimas, paviršutiniškas bendravimas, nesėkmės, bandant užmegzti tikrą, žmogišką ryšį, dažnai sukelia baimę ir vienatvės siaubą“, „… Imitavimo, buvimo kaip kiti, valdžios ir statuso siekimo sureikšminimas vis labiau atskiria žmogų nuo savęs paties. Saugumo ir tvarkos siekimas, noras bet kokia kaina išvengti nerimo, siekiant viską planuoti ir valdyti galų gale sukelia vidinį nevilties ir vienišumo baimės jausmą.“
Vienovės tarp dvasios, sielos ir kūno stoka yra labai susijusi su atsiskyrimu nuo kitų žmonių ir gamtos. Mokymų, patarimų, receptų kaip kurti darną savyje, su kitais žmonėmis ir supančia aplinka, yra pačių įvairiausių. Ko gero, dažnas galėtų duoti ne vieną puikų patarimą, kaip kitam tvarkytis su iškilusiais sunkumais. Tačiau, kaip taikliai yra pastebėjęs žymusis karvedys Napoleonas Bonapartas, geri patarimai nieko nekainuoja, o jų vertė dažniausiai lygi jų kainai. Todėl psichologo darbas – ne dalinti patarimus, o padėti žmogui ieškant unikalaus, tik jam vienam tinkančio problemos sprendimo būdo. Psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos metu siekiama, kad klientas būtų aktyvus, pats ieškotų ir stengtųsi sau padėti. Psichologas (psichoterapeutas) yra tarsi katalizatorius, skatinantis pokyčius kliento vidiniame pasaulyje.
Tyla… kad save girdėtum
Susitikimui su savimi būtina vidinė tyla ir ramybė. Todėl neatsitiktinai vienuolių tradicijose ir dvasinėse praktikose skiriama laiko susikaupimui, tylai ir pasninkui. Ko gero, visose žinomose kultūrose kasmet pasikartojančioms šventėms, kaip ir asmeninio žmogaus gyvenimo virsmo ritualams (gimimui, įšventinimui pasiekus lytinę brandą, vedyboms, mirčiai) būdavo ir yra ruošiamasi. Žmogus nusišalina nuo jam įprastos veiklos, atskiriamas nuo aplinkos. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje dažnai tesilaikoma tik tradicijų ir ritualizuoto elgesio, o tikroji, gilioji prasmė lieka paslėpta. Tačiau žmogaus poreikis įminti gyvenimo paslaptį išliko ir kiekvienam lemta išgirsti paslaptingą širdies balsą, kviečiantį leistis į savęs pažinimo kelionę. Tam, kad žmogaus būtis taptų atvira sau ir pasauliui, būtina drąsa. Juk į šią kelionę tenka leistis vienam vienutėliui. Kiti gali parodyti kryptį, pasidalinti sava patirtimi, tačiau kiekvieną šios kelionės žingsnį tenka nueiti pačiam. Štai tada ir atsiskleidžia kita veidrodžio pusė, kai slegiantis vienišumas ir stingdanti baimė tampa brandaus žmogaus savybe būti vienam, taip pat gyventi su kitais žmonėmis ir dėl kitų.
Meditacija „kelionė į save“
Visų pirma perskaitykite pratimą ir tik tada pradėkite meditaciją.
- Pasirūpinkite ramia aplinka. Svarbu, kad 15–20 minučių jūsų niekas netrukdytų.
- Atsisėskite patogiai. Pageidautina, kad kūno padėtis išliktų vienoda per visą meditaciją.
- Tam, kad geriau sukauptumėte dėmesį, akis primerkite arba visai užmerkite.
- Keletą kartų giliau įkvėpkite ir iškvėpkite pajusdami, kaip ramybė ir atsipalaidavimas apima visą kūną.
- Kadangi mintyse viskas įmanoma, įsivaizduokite, kad staiga atsidūrėte… dykumoje. Aplink, kiek tik akys užmato, iki pat horizonto, driekiasi smėlio kopos ir lygumos. Visa gaubia tyla, kurioje girdėti tik jūsų kvėpavimas. Einate vedamas (-a) nepaaiškinamos vidinės traukos. Žinote, kad šioje tylos ir ramybės karalijoje kažkur yra žaliuojanti, gyvybės pilna oazė. Toje oazėje – šulinys. Ir ne bet koks, o stebuklingas, nes kiekvienas, atsigėręs iš jo, išgirsta savo širdies balsą.
Net nebežinote, kiek laiko tęsiasi jūsų kelionė, kai netikėtai tolumoje išvystate kažką žaliuojant. Jau visai netoli iki kelionės tikslo. Įžengiate į nematyto, neregėto grožio oazę. Jaučiate, kaip jus apima ramybė ir palaima. Priartėjate prie stebuklingojo šulinio, godžiai geriate tyrą ir skaidrų vandenį. Kaip sakyta senoje pranašystėje, širdis – giliausia esybė, ima kalbėti. Ką sako jūsų širdis? Kokius slapčiausius norus ir svajones jums kužda? Neskubėkite, nurimkite, įsiklausykite. Širdis kalba tyliai ir tik tam, kuris pasiruošęs klausyti. Kurį laiką pabūkite vidinėje tyloje ir ramybėje.
- Pratimą užbaikite neskubėdami. Vėl keletą kartų giliau įkvėpkite ir iškvėpkite. Pajudinkite rankų, kojų pirštus, pasirąžykite, atmerkite akis.
- Vizualizacijos pratimai skatina meninę saviraišką, todėl galite aprašyti ar nupiešti meditacijoje regėtus vaizdus.
„Natūralioji medicina“, 2010 Sausis Nr.1
Psichologė Aistė Garškaitė